Plaukiojame ryžių žalumoje Ninh Binh'e

<...> Beklaidžiodami prisėdome suvalgyti ledų ir paragauti vietnamietiškos kavos senolių parduotuvėlėje – kavinukėje. Jos savininkai, nekalbantys nei žodžio angliškai, praktikuojantys natūralią mediciną gydytojai, gydantys žmones akupunktūra, žolelėmis, taškų, esančių ant veido, pėdose ir delnuose masažavimu. Vieni iš maloniausių sutiktų vietnamiečių, kurie savo šypsena ir gera aura vertė sugrįžti kavos pas juos vėl ir vėl. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Dong Hoi olų labirintuose

<...> Pasiekę olas žavėjomės stalagmitais ir stalaktitais, ieškojom iš jų susiformavusių siluetų, žvėrelių ir augalų formų. Olose savo fantazijai davėme absoliučią laisvę: apžiūrėję „kelmučių ir brokolių plantacijas“ staiga patekome į „bažnyčios vargonų“ apsuptį, kur barbendami skirtingo storio tūtas bandėme išgauti melodiją, tačiau greit suskubom stebėti „istorinių asmenybių, jojančių ant arklių, ir plaukiančių vėžlių kolonijų“. Sunku išreikšti žodžiais emocijas, patirtas stebint šitą grožį, – keliaukit, stebėkit – papasakot neįmanoma. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Labas, Vietname :)

<...> Mums paaiškinus, kad turim vizą ir mokėt nesiruošiam, agresyviai nusiteikusi moteriškė gerokai įpyko ir paaiškino: „no money, no stamp, no Vietnam“ (nebus pinigų, nebus antspaudo, nebus Vietnamo). Anot jos, be tarpininkavimo kirsti sienos mums nepavyks, nes autobusas net nevažiuos per pasienio postą ir iki sienos yra apie keturis kilometrus, todėl patiems iki ten nueiti neužteks laiko ir autobusas išvažiuos be mūsų. Tačiau ji nežinojo, kad mes lietuviai, ir mes ne iš kelmo spirti J  <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Keturi tūkstančiai salų

<...> Apsigyvenom ant Mekongo kranto bambukiniame namelyje, kurio balkone pakabintuose hamakuose vakarodavom ir stebėdavom žvaigždėtą dangų, bandydami ieškoti pažįstamų žvaigždynų pasikeitusiuose dangaus kampeliuose. Gaivinantis upės vanduo vis kviesdavo pūkštelti ir nuplaukus link iš akmenų susidariusios salelės gurkštelti „Beer Lao“. J Sėdim Mekonge, gurkšnojam alelį, ką dar bepridursi. J Skaičiuoti salų nebandėm, bet vietiniai patikino, kad jų išties 4000 - įtraukiamos visos, kur žmogus gali pastatyti koją. Salų skaičių labiau suvokėm plaukdami į kitą salą – vienose mažytėse gulėjo buivolai, kitose didesnėse įsikūrę kaimai ir miesteliai, dar kitos buvo tokios mažos, kad keturiems išsilaipinti būtų ganėtinai ankšta.

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Velykos Vientiane - Laoso sostinėje

<...> Ši aziečių tradicija viską valgyti iš bendrų indų, mažomis porcijomis įsidedant į savo dubenėlius iš tiesų labai graži. Kai buvome kaimo šventėje mums paaiškino, kad prieš kam nors siūlydamas ką nors valgomo ar geriamo turi pats paragauti, taip parodydamas pagarbą ir leisdamas tavim pasitikėti. Valgydami iš bendro indo ir apskritai viską dalindamiesi laosiečiai atrodo mažiau susvetimėję, draugiškesni ir artimesni, lyg viena šeima. Iš kitos pusės jie visada gali būt tikri, kad jų nieks nenunuodys. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Niūrusis Phonsavan

<...> Atrodė lyg kažkoks laikinumo jausmas užvaldęs net valgyklėles ir kiniškų prekių parduotuves. Keista, nes lyg ir neypatingame mieste, atradome kažką „faino“, kažką, kas tikrai užkabino. Margumynų pilnas turgus, kur gali nusipirkti vaisių, daržovių, gyvų vištų, nušautų padarėlių su kailiais – porą trejetą šimtų musių gauni dovanų. J Vaisiai ir maistas pigus, žmonės daug skurdesni, bet tokie patys draugiški ir laimingi. Be to, ir išradingi – iš apylinkėse rastų bombų bei jų dalių žmonės pasidirbę buityje naudojamų daiktų: indų vandeniui laikyti, suolelių ir stalų namų kiemeliuose, podėlio kojūkų ir pan. Vieni pasikabinę minas vietoj užuolaidėlių, kiti panaudoje kaip elektrinių lempučių gaubtus. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Randam Azijoj Europą ;)

Apsalę nuo laosiečių svetingumo sėdom į autobusą link Pietryčių Azijos perlu vadinamo Luang Prabang. Kelionę pradėjom su netyčia atrastu „draugu“ – kaimiečio vežamu rūkytu šikšnosparniu. „Kvepėjo“ ir kalnų serpentinais kratėsi kartu su mumis visą kelionę. J <...> 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!