Jaučiamės saugūs Kolumbijoje, dėl pavojų dažnai aplenkiamoje turistų :)

<...> Toks jaunas, bet dėl idealiai atkurtos senovės dvasios, miestukas iš tiesų turi šarmo ir kažkokios romantikos, ypač, kai vakare gatvių grindinį apšviečia žibintai ir kažkur girdisi moterų kaukšintys kulniukai, kiek primenantys arklių ir karietų garsus. Daugybė bažnyčių, išsidėsčiusių visame miestelio centre, automatiškai nubraižo turistinį maršrutą. Maldos namai, viduje papuošti skulptūromis ir tradiciniais Pietų Amerikai atributais – dirbtinėmis gėlėmis, lėlių drabužėliais aprengtu Jėzumi ir mirusiems prikaltomis garbinimo lentelėmis, duris atveria tik vakare, dieną bevaikštinėjant neturėjome galimybės įžengti nei į vieną seną maldos vietą.  <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Dainuojam "Marso kanjonus" Quilotoa kilpoje :)

<...> Takeliu per žydinčias bulves nuvingiavom link kraterio krašto ir tada pamatėm visą atsiveriantį didelės duobės, netelpančios į fotoaparato objektyvą, vaizdą. Išties neapsakomas jausmas, kai stovin ant kraterio krašto toli apačioje matai mažus asilus, ant kuprų nešančius dar mažesnius žmones dulkinu taku link skaidraus vandens ežero. Aplink netaisyklingo apskritimo kraterį visai palei skardį galima pasivaikščioti adrenaliną keliančiu takeliu arba leistis žemyn link skaidraus ežero. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pilni baimės ir išgąsčio - Ekvadoro sostinėje Kite

<...> Per parkus ir judrias gatves kulniavom link miesto centro. Pakeliui susilaukėm ne vieno perspėjimo, kad mums reiktų pasisaugoti, nes matosi, kad mes amerikiečiai J ir galim netekti savo fotoaparatų net dieną ir net parke ar gatvėj. Ne veltui apie Kitą sklando legendos, kad miestas yra labai nedraugiškas atvykėliams – dažnai apiplėšiami turistai. Mes miestą palikome be netekčių, bet daugelis išvažiuoja be piniginių, fotoaparatų, grandinėlių, žiedų ir pan, kurie būna atimami gatvėje išplėšiant arba pagrasinus ginklu, sankryžose iš taksi automobilių dingsta kuprinės, išplėšiamos iš rankų ar iškrapštomos iš bagažinių. Visi turistai, ypač vakare, net porą blokų važiuoja taksi tam, kad nebūtų apvogti ar sužaloti. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ekvadoras! Puerto Lopez: niūriaus paplūdimio džiaugsmas - migruojantys banginiai :)

<...> Susėdę į katerį plaukėme gilyn į jūrą, nugaroje palikdami dideles paukščių aptūptas salas ir žvejų katerius. Besidairydami aplink ir po kiek laiko jau nebebandydami susitvarkyti vėjo taršomus plaukus laukėme akimirkos, kai pamatysim banginį, bent vieną. J Staiga tolumoje išgirdom vandens purškimo garsą ir pasisukę link galingo garso išvydome elegantiškai į vandenį nuleidžiamą uodegos peliaką. BANGINIS J Kiek vėliau vėl sekėme banginius, šįkart šeimynėlę – mamą ir vaikiuką, kuris buvo trigubai mažesnis už mamą, bet vis tie toks didelis, kad turbūt palindęs po mūsų kateriu galėjo lengvai jį apversti. J Šeimynėlė buvo labai draugiška ir, atrodo, noriai mėgavosi mūsų draugija, lėtai ir demonstratyviai purkšdama vandenį į orą bei elegantiškai rodydama savo gražius uodegų pelekus. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Cordillera Blanca - išspaudęs ašarą grožis

<...> Išvydę visą vaizdą negalėjome sulaikyti ašarų, apėmęs graudulys sumišęs su begaliu džiaugsmu, užpildančiu visą esybę, tarsi pakėlė į dangų. Kiek žmogui nedaug reikia. J Stebuklinga gamta. Sėdėjome ant pilkų akmenų ir valandų valandas mėgavomės žydra lagūna, kartais tampančia žalia, nuo pasisukusios saulės kampo. Aplink plytinti pilkuma taip ramino, nors stereotipiškai turėtų būti nejauki ir šalta – nei vieno medžio, nėra žalumos, kitų spalvų – tik pilkų riedulių dykuma, netvarkingai, bet idealiai sumestų kalnų „lapų“ krūva. Virš lagūnos didelė akmeninė siena, nuo kurios krenta krioklys ir galvą pakėlus dar kiek aukščiau – didelis smailus ir snieguotas kalnas, kuris savo šalčio gniaužtais bandė pririšti bėgančius debesis ir sniege žaidžiantį vėją. Žadą atimanti vieta neleido greit ją palikti, rymojome saulėje ir tyloje dairydamiesai aplink ar tiesiog dėbsodami į vieną tašką. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sekam inkų keliais - Cusco ir Machupicchu :)

<...> Pigus kelias iki Machupicchiu egzistuoja ir yra ganėtinai populiarus tarp sunkias kuprines tampančių keliautojų – nereikia mokėti šimtų dolerių už traukinį. J Kelias daugiau mažiau atrodo taip:

Iš Kusko nepaprasto grožio kelionė skardžiais (kelias be apsaugų, bortelių ir užtvarėlių barškančiu autobusu, nežinia, kurioje vietoje sustosiančiu) iki miestelio Santa Teresa. Ten jau atvykstančių laukia taksi ar mikriukai, vežantys iki miestelio Santa Maria arba tiesiai iki traukinių stoties Hidroelektrika. Kelias, verčiantis paprakaituoti, nes eina stačiu skardžiu, statomu keliu, todėl neasfaltuotu ir trupančiais kraštais. J Bet vaizdas į tarpeklį fantastiškas ir kartu protui nesuvokiamas, nes kitame tarpeklio šlaite namai stovi beveik visai ant skardžio. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Arequipa ir jos apylinkės: El Misti vulkano "užkariavimas" ir Kolkos kanjono tyla :)

<...> Rėkėme vieni ant kitų ragindami nemiegoti, šildėm rankas ant pilvų ir sukaupę paskutines jėgas bandėme priešintis mus vis labiau įveikiančiam kalnui. Nesinorėjo nei viršūnės, nei vaizdų, tik sušilti ir pamiegoti. Kaip išsigelbėjimo laukėme patekančios saulės, atnešiančios bent kiek šilumos. Dar belipdami į viršūnę jau svajojome, kaip leisimės nuo jos. Likus vos keliems šimtams metrų sugrubusiom rankom dėjomės vadinamąsias kates ėjimui per suledėjusį sniegą ir sukaupę paskutines jėgas lėtai, bet judėjome link vis artėjančio tikslo. Viršūnė, bet ne aukščiausia vieta – likus vos 20 m. atsisakėme kilti toliau, 5800 m. virš jūros lygio labiau nei užteko. Kilo saulė ir pradėjo šildyti, tačiau atrodė, kad jos nepakanka, norėjosi daugiau šilumos, kad vėl pajustume lytėjimo galią pirštų galiukais. Nepakilę iki aukščiausios kalno vietos, t.y. iki 5820 m., pradėjom leistis smėlingu vulkano kraštu. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Peru: lankom Puno ir aukščiausiai esantį pasaulio ežerą - Titikaką :)

<...> Akimis lydėjome rusvai raudonose miesto gatvėse skubančias moterytes daugiasluoksniais sijonais, spalvotomis indėniškų motyvų skaromis, permestomis per nugarą, kuriose gulėdami šypsojosi maži vaikai ar kyšojo žolių kuokštai ar daržovių galai. Stebėjome moterų katiliukus, svirduliuojančius saulės spindulių šėšėliuose, ir gražius ilgus ir juodus plaukus supintus į dvi kasas ir papuoštus prikabintais kutusais. Gaila, kad ši tradicija pinti plaukus į dvi kasas buvo atvežta į Pietų Ameriką per prievartą – ispanai pamatę vietines moteris ilgais palaidais plaukais, uždraudė taip vaikščioti, mat jos atrodė nemoraliai, viliojo vyrus ir atrodė kaip laukinės... <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Atacama - neapsakomas skurdžios gamtos grožis :)

<...> Susiradę gidą, kuris yra šviesiaakis šviesiaplaukis argentinietis Serchio, sulipome į džipą ir leidomės gilyn į dykumą. Tik įsėdę į automobilį išgirdome komentarą: „Šiandien per radiją girdėjau, kad Jūsų sostinės meras tanku pervažiavo neklusnaus vairuotojo automobilį, ...tikiuosi Jums patiks turas J. „ Linksmų plaučių gidas iš karto užsisuko porą medalių mūsų akyse. J

Kuo giliau važiavome į dykumą, tuo labiau raibo akys nuo gamtos skurdumo grožio – nei vieno medžio, tik akmeninga lyguma tolumoje susiliejanti su horizontu, iš šonų ribojama kalnų grandinių, priklausančių Andų kalnynui, atrodė ideali. Vietomis apaugusi neaukštais krūmynais, seniau vietinių indėnų naudojamais vietoj druskos, gaminant maistą, susimaišiusiais su medicininiais augalais, gerinančiais virškinimą ar malšinančiais pilvo skausmus, dykuma sulig kiekvienu metru vis atsiriekdavo po gabalėlį mūsų širdies. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Bohemiškasis Valparaiso :)

<...> Išėję pasivaikščioti į miestą tyrinėjome begalybę grafiti darbų, nudažusių pastatų sienas ir gatves pavertusių spalvotais praėjimais, prie kurių stovinėjo smalsūs turistai. Grafiti darbuose slėpėsi socialinės, politinės ir ekonominės žinutės, kai kur darbai tiesiog puošė pilką pastato sieną. Valparaiso centre turbūt nėra namo, ant kurio sienos nebūtų grafiti darbo. Iš tiesų čia grafiti saviraiškos kultūra labai gaji ir suteikianti miestui šarmo bei jaukumo. Valparaiso pastatai - violetiniai, geltoni, raudoni, mėlyni ir žali, pagražinti visokių stilių, dydžių ir formų grafiti darbais, baltomis langinėmis ir balkonais, apsodintais žydinčiomis gėlėmis. Siauros akmenim grįstos gatvės, menininkų dirbtuvės ir parduotuvės, siūlančios ne vieną juvelyrikos, tapybos ar keramikos darbą už išties netokią ir didelę kainą. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Hola, Pietų Amerika! :) Pirmoji stotelė - Santiago, Čilė.

<...> Santiagas – Čilės sotinė, kurioje apsigyvenom pensionate tarsi iš muilo operų - dideliu spalvotu kiemeliu, dirbtinėmis gėlėmis, kabančiomis ant sienų. Pensionato šeimininkė nuolat žiūrėjo muilo operas ir apsirėdžiusi violetiniu žiurstu, sovietinių parduotuvių pardavėjų uniforma, sukosi virtuvėje vyne marinuodama svogūnus ir kepdama didelius mėsos gabalus orkaitėje. Namai verti aprašymo – apkaišioti ir apkabinėti religinais paveikslais, pristatyti kryžių ir religinių statulėlių, kurie apnerti spalvotais rūbais, „papuošti“ žaisliukais iš „KinderSurprise“ ir, aišku, dirbtinėmis gėlėmis, be kurių turbūt neįmanoma garbinti Dievo. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Auklandas - paskutinė stotelė Naujojoje Zelandijoje :)

<...> Auklandas žymus savo bungy jumping tradicija ir būdais – galima šokti nuo televizijos bokšto ar uosto tilto. Naujojoje Zelandijoje gimusi adrenalino mėgėjų pramoga ir žaibiškai išpopuliarėjusi visame pasaulyje čia itin populiari ne tik tarp turistų, bet ir tarp vietinių. Ilgai stovėję po televizijos bokštu ir stebėję skrendančius ar žemyn galva šokančius, vaikštančius ant televizijos bokšto apžvalgos rato atbrailos žmones, pagailėjom dolerių šiai adrenalino bombai. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Vulkaninė žemė - karštis, spalvos ir supuvusio kiaušinio kvapas :)

<...> Visokių spalvų karšto vandens ežerai, tai elektrinės, tai smaragdo žalumo vandenys, burbuliuojantis purvas ir lyg krateriniai bedugniai ežerai spalvotų mineralų pakrantėmis. Visa vulkaninio slėnio teritorija garavo nuo iš po žemės kylančių garų, burbuliuojančio, pragaro duobes primenančio purvo, besiveržiančio geizerio ir aplinkinio dirvožemio nudažyto rausvom, gelsvom ir balta spalvom. Matėme vaivorykštę ant dirvožemio, pasislėpusią tarp aukštų pušų miško ir kalvoto reljefo. Nuo karščio garuojantys kriokliai, burbuliuojančios upės, prie kurių įsmeigti įspėjamieji ženklai, kad vanduo siekia 100 laipsnių celsijaus. Naujosios Zelandijos gyventojai gyvena ant daugybės aktyvių vulkanų – ant tiksinčios bombos. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Šiaurinė Naujosios Zelandijos sala: Sostinėje Velingtone - prisiminimai apie Vilnių :)

<...> Naujojoje Zelandijoje yra dvi oficialios kalbos – anglų ir maorių. Velingtone beveik visur prie oficialių įstaigų pavadinimų matėme ir vertimą į maorių kalbą. Nustebome, kad ši kalba yra taip plačiai naudojama ir nėra vien popieriuje, bet naudojama ir kasdieniame gyvenime – gyva kalba. Patys naujazelandiečiai vietoj angliško pasisveikinimo mieliau taria maorietišką variantą: „kia ora“. Naujosios Zelandijos regbio rinktinė prieš kiekvienas rungtynes šoka maorietišką šokį. J Nors, kaip vėliau sužinojome, ir egzistuoja didelė atskirtis tarp gyvenančių maorių ir angliškai kalbančių, gražu bent tai, kad maorių kultūra ir kalba yra oficialiai priimama ir dedama pastangų ją išsaugoti. Priešingai nei Australijoje atvykėliai į Naująją Zelandiją pasielgė korektiškiau ir tolerantiškiau – ne sunaikindami vietinę kultūrą ir vietoj jos importuodami savąją, bet savąją importuodami šalia vietinės. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ritamės per kalnus link Franz Josef ledyno :)

<...> Palei jūrą judėjome link Franz Josef ledyno – arčiausiai šalia vandenyno esančio ledyno pasaulyje. Norėjom išvysti tą šviesiai žydrą spalvą ir didelį ledo luitą su iš jo tekančiu vandeniu. Gal per daug tikėjomės, o gal per daug nuotraukų prisižiūrėję apie ant ledyno vaikščiojančias ekspedicijas, kiek nusivylėm. Ledyną matėm iš ganėtinai toli, jo paviršius buvo pilkas nuo užteršto oro, tačiau vis tiek matėm galą jo liežuvio, kurio galiukas spindėjo šviesiai žydra spalva. J Ledyno apačioje buvo didelė ola, iš kurios tekėjo vandens upė, kartais taip išplatėjanti, kad užtvindo visą platų slėnį, kuris dabar atrodė tik kaip didelė akmenų plynė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Fiordų žemėje :)

<...> Saugodamiesi nuo žvarbaus vėjo apsimuturiavom visais turimais šilčiausias rūbais ir stovėdami ant denio stipriai laikėmės ne tik nuo vėjo, bet ir nuo prisėsti nuo grožio verčiančių vaizdų. Smailios snieguotos viršūnės, sniegą nešiojantys vėjo sūkuriai ir skaidriame ledinio vandens ežere atsispindintis aplinkinis reljefas. Dairėmės kelioms minutėms vis bėgdami į kajutę pailsėti nuo vėjo nekadėjo, skaičiavoj krioklius ir uolėtų krantų kampus, matavom viršūnių aukštį ir šypsojomės nuo viduje tvyrančio ramaus gėrio, kuris būna tik tada kai atsitinka kažkas gražaus ir mielo. Ramūs ir laimingi spėliopjome, kas laukia pačiame Doubtful Sound, jeigu jau pakeliui širdis apsalus nuo gamtos taip tiksliai ir tvarkingai sudėlioto grožio, kuris atrodo kiekviena smėlio smiltele ir kampuotu akmeniu turi savo tvarką ir prasmę. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Mus pasitinka Naujoji Zelandija - sudrebinta žemės drebėjimo ir apsnigta :)

<...> Žemės drebėjimas, sugriovęs miesto centrą, iš žemėlapio panaikino ir dešimtis hostelių. Pasirinkimas tik iš poros svečių namų, esančių tolokai nuo geležinėmis tvoromis aptvertų griuvėsių ir skilusių gatvių. Seniau buvęs labai gyvas miestas – kavinėmis, barais, restoranais ir klubais, dabar atrodė lyg vaiduoklis. Ant pastatų priklijuoti geltoni ar raudoni oficialios ekspertizės lapai su pastatų būkle, skilę langai, įlūžę stogai ir viskas palikta kaip buvę – atšalusi kava puodelyje, ant žemės nukritę laikraščiai, knygos, lėkštės ir nuvirtusios baro kėdės. Pats centras, kur stovėjo graži katedra ir aikštėje šurmuliavo lauko kavinėse sėdintys vietiniai ir turistai, visai uždarytas civiliams. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Melburnas: kultūra, graffiti, eklektika :)

<...> Melburne jaučiasi daugiatautiškumas ir rasių gausa, gatvėse kaip ir daugelyje didmiesčių gausu pasaulio virtuvių restoranų  ir užeigų. Centre daug alėjinių gatvelių, okupuotų restoranų staliukais, kur prie dujinių šildytuvų melburniečiai geria vyną ir valgo alyvuoges, sušius dažo į soją ar pjausto argentinietišką kepsnį su garintom daržovėm. Bevaikštinėdami po siaurų gatvelių labirintus stebėjome įdomius grafiti, kartais prasidedančius ant vieno ir besibaigiančius ant greta esančio pastato. Tamsios, apipaišytos, išvartytom šiukšlių dėžėm gatvelės atrodė visai jaukios ir ganėtinai aktyviai gyvenamos, glaudžiančios ekologiško maisto užeigas ir sulčių barus. Sėdėjome ant apipaišytų laiptų ir žiūrėjome į grafiti akis galvodami, kad baigiasi Australija, taip ir nepastebėjus nei vieno aborigeno, nei vieno ryškesnio jų ženklo kasdieniame gyvenime. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pasitinkam Pepe ir Lolo Filipo saloje

<...> Užsiėmę geriausias vietas, rekomenduotas turistų informacijos centre, kantriai laukėme žiūrėdami į banguojantį vandenį atplauksiančių Lolo ir Pepe. Mokslininkai dirbantys centre, organizuojančiame šį reginį, niekada nežino, kiek pingvinų parplauks, todėl kas vakarą juos skaičiuoja. Mažieji paukščiai parplaukia į krantą tam, kad susirastų savo partnerį, sušiltų ir savo plunksnas pasidengtų riebaliniu sluoksniu, neleidžiančiu sušalti lediniame vandenyje. Kas kažkiek laiko pingvinai grįžta namo į krūmynuose susuktus lizdus ir skleisdami unikalų garsą bando surasti savo namus. Pingvinai labai jautrūs garsui ir šviesai, todėl yra draudžiama fotografuoti. Šio draudimo daugelis turistų nepaiso turbūt vardan kadro, kurį paskui didžiuodamiesi daugeliui rodo. Liūdna, nes taip kenkiame ir žalojame gamtą, be kurios nebūtų ir mūsų... L Kantriai belaukdami pamatėme ant bangų plaukiančius pingvinus, tokius mažus, kad net nepatikėjom, kad tikrai juos matom. Būriais besiirdami per bangas link kranto pingvinai išlipę visada palaukdavo atsilikusiųjų ir tik tada savo išmintais takais keliaudavo link kopose esančių namų, apžėlusių akmenuotų urvų krūmynuose. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Mėlyni kalnai patinka mums labai :)

<...> Besileisdami žemyn nuo kalno labiau suvokėm slėnio gylį ir jį apaugusio miško tankumą, slepiančią didelius atskilusius riedulius, privertusius upelį pakeistį tekėjimo vagą ir medžius suaugti ratu aplink milžiniško dydžio „puntuką“. Jau visai įsidienojus pasiekėme kitą aukštai esantį skardį, nuo kurio atsivėrė aiškesnis slėnių vaizdas nebedengiamas baltų debesų šydo. Išvydome mėlynus kalnus išvagotus kalnų upių ir apklotus miškų tankme. Klausėmės paukščių balsų, kaifavome nuo ramybės ir harmonijos. Sekėm būrius medžiuose karaliaujančių baltųjų papūgų lyg fejerverkams pažirdavusių danguje, medį papurčius stipresniam vėjo gūsiui. Ech. J Nuo vieno kalno iki apžvalgos aikštelės, nuo kurios geriausiai matosi kalnų plotis ir galybė, leidomės lynu važiuojančiu funikulierium, kurio stiklinės grindys kartais vertė nelabai jaukiai jaustis, nuo suvokimo, kaip aukštai virš žemės esam. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sydney Sydney Sydney :)

<...> Sidnėjus – mums pasirodė lėtas didmiestis, kur verda gyvenimas, bet jo gyventojai atsipalaidavę ir nestresuoti. Žmonės, „įkalę laisvą bėgį“, lygiai taip pat dirba ir gyvena, vaikšto parkuose ir ūžia baruose. Gal čia jūra, o gal pati Australija sulėtino laiką ir tempą. Maži paplūdimiai įsispraudę tarp gyvenamųjų namų romantiški ir jaukūs, kur tik lankantis miestą turistas niekad neras kelio į juos tarp kalvomis vinguriuojančių gatvelių. Miestas išsidėstęs lyg ant didelės rašalo dėmės – netvarkingai išsidėstę krantai, pusiasaliniai sausumos plotai įsiskverbę į vandenį su mažais uostais kuria jaukią aplinką – nepergrūstą gyvenamaisiais namais ir automobiliais. Turbūt kiekvienam Sidnėjaus gyventojui jūra yra arčiau nei pora kilometrų nuo jo namų. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pirmosios dienos Australijoje - Brisbane ir Fraser sala :)

<...> Atvažiavę netoli Fraser salos įsikūrėme kopose ant vandenyno kranto esančiame nacionalinio parko kempinge, kur vakare mūsų aplankyti atėjo laukiniai arkliai ir šalia tualetų peles budriai gaudė žalioji gyvatė. Sėdėjome ant smėlio, žiūrėjome į žvaigždėtą dangų ir tokį ryškų paukščių taką, kuris atrodė dar ryškesnis nuo laužo paėjus vos kelis metrus. Ech kaip gera gamtoje. J Iki vėlumos naktinėję ir džiaugęsi, kad esam gamtoje, ryte pramiegoję ir užsimiegoję  keltu jau kėlėmės vėjuotu sąsiauriu į didžiausią pasaulyje smėlio salą, kur nėra kelių, tik smėlyje palikti džipų keturiais varomais ratais pėdsakai vis sulyginami atriedančių bangų baltų purslų. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Paskutinės dienos Pietryčių Azijoje - Kuala Lumpūras ir Singapūras :)

<...> Galiausiai pasiekę sieną, pasiruošėm pasus ir drąsiai ėjom pro muitinės pareigūnus, kurie kažkodėl sulaikė mūsų kuprines ir prašė paeiti į šalį pasiaiškinti. J Pasirodo, mūsų vežtas lauktuvinis „šnapsas“ Nerijui ir pora blokų kontrobandinių cigarečių, pirktų Cameron Highlands, privalėjo būti deklaruoti. Pareigūnų lydimi su kuprinėmis nuėjom į oro uostą nuovadą ir belangėje laukėm, kol pareigūnai apžiūrinėdami įkalčius rašė protokolus. Sėdėjom ir skaitydami ant sienos pakabintus įstatymo išrašus apie gresiančias baudas mintyse laidojom Australiją, Naujają Zelandiją ir Pietų Ameriką. Baudos viršija 200 dolerių už vieną nedeklaruotą cigarečių pakelį, o jeigu jis dar be banderolės, gali grėsti laisvės atėmimu ar dar didesne bauda. Baudos nebuvo kuklios ir už nedeklaruotus svaigiuosius gėrimus. J Darėsi isteriškai linksma ir baisu, kaip reiks skambint mamai iš sakyt, kad mes kontrabandininkai. J Įsigąsdinę iki siaubo sulaukėme pareigūnės nešinos popieriais, kuri mums dar kartelį papasakojo baudas ir paskaičiavusį tikslų baudos skaičių ramiai ištarė, kad pažeidėme Singapūro įstatymus, dėl kurių griežtai baudžiama. Reikėjo matyti mūsų veidus. J J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ropinėjam po Cameron Highlands kalvas :)

<...> Lipom į kalnus, greičiau aukštas kalvas, pradžioje visai padoriais takeliais sustodami pasigrožėti keistais augalais ir apžiūrėti tolyje plytintį augalijos pasaulį. Miškas - vietomis džiungline tankme primenantis Taman Negaros džiungles, vietomis savą mišką Marcinkonyse. Nuvirtę medžiai, žalios kiliminės samanos ir sidabrinės kerpės ant aukštų lapuočių pasirodė taip lietuviška ir sava. Takeliai statėjo ir siaurėjo – prisiminėm keturkojį vaikščiojimą ir kabarodamiesi rankomis ir kojomis kilom aukštyn vis dažniau sustodami atsipūsti ir apsidairyti aplink. Šiaip ne taip užlipę ant kalno tikėjomės išvysti viską atperkantį vaizdą į tolį, tačiau vietoj to pamatėm tik aplink plytinčią tankmę. J Su sąlyga, kad vaizzzdelio negavom prisėdom užkrimsti ir morališkai pasiruošti lipimui žemyn dar statesniu šlaitu. OoooOoOoo lipimas žemyn vertas paminėjimo – iš medžių šaknų susidarę laiptai, purvo nuošliaužų išplauti grioviai ir nestabilūs akmenys lipimą sulėtino ne vieną kartą, tačiau ir padarė daug įdomesnį. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Taman Negara džiunglėse - žalia žalia, kur dairais :)

<...> Pavaikščioję gerokai pramintais takais, pasukome ne tokiu populiariu keliu, kur ir pasirodė JIE. Pradžioje lipdami per takus užvirtusius medžius pastebėjom tik vieną iš JŲ, eidami toliau pastebėjome, kad JŲ gretos gausėja. Bandėm fotografuoti, apžiūrinėjom iš visų pusių, stebėjomės ir žavėjomės JŲ forma ir greičiu. Deja, tai truko neilgai, dar kiek paėję pamatėme, kad visas takas pilnas JŲ – LIČIŲ, tik ir laukiančių šviežio kraujo. Šlykštūnai ant vieno savo kirmėliško galo stovėdami, o kitą iškėlę vertikaliai, siūbuodami bandė rasti bet ką, kur tik galima prisikabinti. Įsikabinę į batus, savo kūną vis permesdami 180 laipsnių kampu greitai šliaužė link kojos. Kol bandydavom nuo avalynės nukrapštyti porą spartuolių, kiti DRAUGAI atakuodavo be perspėjimo. Pradžioj ėjom, paskui prieš save pamatę mišką siūbuojančių LIČIŲ, supratom, kad turbūt medžioklės sezonas jau atidarytas ir VISI pasiruošę savo vietose, lyg žaislinių kareivėlių pulkai sustatyti mūšiui, laukia grobio. Pradėjom bėgti. J J J Išbėgę į sausesnę ir platesnę properšą  nusirinkom LIČIUS nuo batų, kojinių ir kelnių. Nusiavę batus pastebėjom, kad vienas iš mūsų krito nelygioj kovoj su įsisiurbusiais šlykštūnais. Buvo kraujo, bet tai nei kiek nesumenkino džiunglių padaryto įspūdžio. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Basi smėlyje Perhentian Kecil saloje Malaizijoje :)

<...> Apvaikščioję abi salos puses ir prisirinkę pilnas kišenes skirtingų formų ir spalvų kriauklių susiviliojom povandeniniu pasauliu, plytinčiu aplink salą telkšančiame vandenyje. Išsiruošėm į nardymo su vamzdeliu turą (snorkelling), užsidėję akvalangus su vamzdeliu ir lastus iš valties šokom į vandenį atrasti povandeninio grožio. O ten kažkokia fantastika – spalvų ir formų įvairenybė. Matėme žuviuką Nemo, nardantį po pasroviui plevenantį koralą, didelį ir kuklų vėžlį, kuris netgi leido paplaukti šalia jo kelias akimirkas prieš jam nuskubant jau praplauktais takais. Stebėjome dygliuotus, lapuotus, susipynusius ir vienas aplink kitą apsivijusius įvairių spalvų koralus, prikibusius prie didelių akmenų ar smėlėto jūros dugno. Sudarę margaspalvį kilimą koralai savo tankmėje slėpė ne vieną ryškiai žydrą ar geltonai žaliai dryžuotą žuvelioką. Visiškoje povandeninėje tyloje klausėmės savo kvėpavimo ir badėm pirštais bandydami viens kitam rodyti vis naują akis žavintį reginį. <...>
Po pasiplaukiojimo grįžome į savo salą, kur vėl basom kojom kalbinom baltutėlį smėlį ir pamiršę, ką reiškia batų apavas, visur lakstėm lyg vaikystėj kaime laukuose žaidžiantys vaikai. J  <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pasitinkam saulę Bagane :)

<...> Besišnekučiuodami apie savo įspūdžius ir planus nespėjom pastebėti, kaip saulalė motulė nusileido palikdama šventyklų ir stupų šešėlius skendėti tamsoje. PATIKO MUMS prie tų šventyklų, taigi po vietinio maisto vakarienės pasiėmę užkandžių ir vietinio „dantų skalavimo skysčio“ su Andrea nakčiai išmynėm prie vienos iš šventyklų laukti saulės. J Pradžioje atklausę hostelio savininko moralo, kaip šioje šalyje turistai negali po 10 valandos vakaro niekur išeiti, nes specialiosios tarnybos gali pridaryti problemų ne tik nuotykių ieškantiems užsieniečiams, bet ir hostelio savininkui, primelavę, kad važiuojam pas draugą, po akimirkos jau tamsiomis gatvėmis ieškojom bent kiek apšviestos stupos, priglausiančios mus porai valandų iki saulėtekio. J Nerealiai, nerealiai – pasitikom saulę ant aukštos šventyklos, paragavom, pabendravom, pajuokavom, pasitikę saulę, nuvažiavom labai skanių jogurtinių ledų ir trumpam užėjom į svečius pas dėdę miegą. Va toks tas Baganas – netikėtas, paslaptingas ir pilnas avantiūrizmo. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Mandalay ir Inle Lake - Myanmaro pažinimas tęsiasi :)

<...> Po poros valandų miego ryte susiorganizavę turą nejučiom persimetę kuprines per petį jau žygiavom į kalnus vedini Tanaka pasipuošusios vietinės gidės. Traukėm per kalnus, kirsdami skaidrias kalnų upes, nugaroje palikdami dirbamas kalnų papėdes, užsodintas imbieru, daržovėmis, žemės riešutais ir vynuoginiais pomidorais. Beeidami kirtom arbatos ir kavos plantacijas, apimančias plika akimi sunkiai aprėpiamus kalnuoto ploto horizontus, sveikinomės su kalnuose gyvenančiais skirtingais dialektais kalbančiais genčių gyevntojais, dirbančiais laukuose ir besidominčiais mūsų įspūdžiais apie jų gimtąsias apylinkes. J Pakeliui grožėjomės kalnų, upių ir ežerų vaizdais, stebėjome ryškias dangaus spalvas, negalėjom atsigrožėt vietinių kaimų gyventojų skirtingais tautiniais rūbais ir jų spalvomis. Ryškios oranžinės skaros, moterų lengvu rankų mostu idealiai gražiai permestos aplink galvą, prašėsi įstrigti giliai į atmintį ilgam. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Labas, ilgai lauktas Myanmare! Labas, Jangone! :)

<...> Sijonuoti vyrai, vis besitaisantys savo apdarą ir kruopščiai perrišantys medžiagą laikantį mazgą, gali netgi įsižeisti, jeigu jų nešiojamą rūbą pavadini sijonu. Iš abiejų galų nupjauto medžiaginio maišo principu pasiūtas longi (tariasi londži) yra tradicinis Myanmaro bei kitų pietryčių Azijos valstybių vyrų drabužis, kuris gelbėja nuo karščio ir vėjų. Ne tik vyrai Myanmare atrodo kitaip, moterys išsipaišiušios veidus Tanaka medžio geltonomis dulkėmis maišytomis su vandeniu, ne tik slepiasi nuo alinančios saulės, bet ir naudoja šią priemonę kaip dekoratyvinę kosmetiką, pagražinančią moters veidą. Myanmariečiai - besišypsantys žmonės, tik kad jų šypsenos kitokios nei esam pripratę – raudonai ištepti dantys ir lūpos priverčia atidžiau ne itin mandagiai sužiurti į pro šypseną beriamus žodžius ir kursto smalsumą, kokios tokio raudonio priežastys. J Kramtomo tabako atmaina, jeigu galima taip pavadinti į kažkokį lapą susuktą tabako, riešutų ir daugybės prieskonių mišinį, kuris turi svaiginantį ar net lengvų kvaišalų poveikį, yra labai populiari. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Minam dviračius Ankore :)

<...> Ankoro kompleksas savo dydžiu ir plotu daro įspūdį – kiekviena šventykla vis kitokia ir jos nėra sugrūstos - išdėstytos gana atokiai viena nuo kitos sudaro įspūdį, kad vaikštoma miške, kur netyčia beeinant takeliu atrandama vis nauja, vis kitokia šventykla. Vienoje iš pačių populiariausių šventyklų, kur buvo filmuotas filmas su Angelina Jolie yra vykdomi darbai, tačiau jie apsiriboja tik tiltelių ir apžvalgos vietų statymu, o ne pačios šventyklos restauravimu. Kažin, ar ką nors ketinama joje restauruoti, nes dabar ji yra unikali tokia, kokia yra – apgriuvusiom sienom, ant sienų įsišaknijusiais medžiais, savo šaknimis apraizgiusiais ne vieną metrą šventyklos sienų. Medžiai tokie dideli, atrodo tokie galingi ir griaunantys, bylojantys apie gamtos viršenybę ir žmogaus bei jo statinių trapumą.  Daug simbolinių prasmių galima prisigalvoti žiūrint į medžių griaunamus maldos namus: ir apie dievų bejėgiškumą prieš gamtą, ir apie jų rūstybę dėl apleistų šventyklų ir dar galybę versijų. Fantazijai laisvė neribota. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Rastamanų rojaus sostinėje - Pnompenyje

<...> Kai kurios purvinos gatvelės, atsiremiančios į šalia telkšantį ežerą glaudžia regio muzikos barus, kur spalvotos sienos visai iškrentančios iš aplinkinės destrukcinės aplinkos, kursto jaukumo jausmus į šoną nustumdamos griaunamo rajono laikinumo būsenos liūdesį. Gatvėse visur kabo plakatai apie įspėjimus nepirkti visokių rūšių narkotikų, tačiau mums tik radus dar veikiantį hostelį šeimininkas pasiūlė įsigyti „žolytės“ ir nuramino, kad galim rūkyti ir kambaryje. J Mūsų hostelio kaimynai – Bob Marley bendraminčiai, pasinaudojo šeimininko pasiūlymu ir „žolytę“ traukė visur kur tik galėjo: kambariuose, lauke, terasoje, balkonėliuose. Atsidūrėm mažajam Azijos Amsterdame, kur šieno kvapas sklando ore ir papūtus vėjeliui tik stipriau kutena nosį. J Supratom, kad Kambodžoje turbūt dar paprasčiau gauti visokio tipo kvaišalų ir čia dar paprasčiau rasti juos vartojančių pasaulio gyventojų. Rastamanų rojus. J Pasėdėję kadais buvusioje virtuvėje, išklotoje žydromis plytelėmis, dabar paverstoje terasa ant ežero kranto, nusprendėme traukti apsižvalgyti sostinėje. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Paskutinė stotelė Vietname - Saigonas :)

<...> Po Hanojaus motorolerių gausa nebešokiravo, išmokom pereiti gatvę ir nusprendėm, kad atitikę šį kriterijų pagrindėm faktą, kad galėtume gyventi Azijoj. J Saigonas dar vakarietiškesnis nei Hanojus ar bet kuris kitas Vietnamo miestas. Apsigyvenom vienoj iš siaurų Hanojaus centro gatvelių, kur nelegalus verslas gajus ir vešintis, kaip džiunglės. J Mes kaip tikri maugliai nardėm po tas džiungles, kol radom nelegalų viešbutuką, kurio savininkė - fizinę negalią turinti moteriškė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Jūra, saulė, smėlis Hoi An'e ir Mui Ne :)

<...> Stovėjom laukuose ir laukėm, kol krūva girtų vietinio kaimuko mechanikų sutaisys mūsų „viltį greičiau pamatyti jūrą“, kadangi važiavom su grupe paragvajiečių, tai tylom nelaukėm, klausėm dainų ir nuolatinio klegėjimo. J Hoi An pasiekėm kiek pataisytu autobusu su paragvajietieškom dainom ir nuolatiniu sausainių popieriukų lukštenimu – tie paragvajiečiai tikri smaližiai. J Miestelis jaukus ir nedidukas, išsidėstęs tarp upės ir jūros.  Senamiestis nedidukas, bet labai jaukus, įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Kadangi centrą matėme tik sutemus, tai jis pasirodė labai romantiškas, gražiai apšviestas, tvarkingas ir pilnas kavinukių bei bariukų, kur pilsto pigų alų ir maišo ryžius su daržovėm. Mažų staliukų, išdėstytų ant upės kranto, savininkai ir savininkės kviečia prisėsti ant žemų kėdučių ir paragauti tradicinio šiam regionui Lao Cai. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ahoi Hanoi :)

<...> Bandėm pereiti gatvę pėsčiųjų perėja, bet čia juk Vietnamas. Lūkuriavom kol galų gale pora vietinių pasisiūlė padėti – po akimirkos buvom kitoj gatvės pusėj, bet eismas nebuvo sustojęs nei akimirkai. J Sostinėje gyvenimas verda sava vaga, tik daugiau turtingų žmonių, laisvalaikį leidžiančių prancūziškose kavinukėse valgydami krosaną ir gerdami kavą, apsipirkinėdami vakarietiškų prekių prekybos centruose. Kaip ir visoje Azijoje apstu kontrastų – šalia blizgančiomis iškabomis pasidabinusių tarptautinių organizacijų būstinių bei prašmatnių bankų pastatų azijietišku stiliumi verdamos makaronų sriubos, moterys pintuose krepšiuose ant galvos nešioja parduodamas bagetes, motorolerių vairuotojai susėdę lošia kortom iš pinigų. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Klaidžiojam kalnuotoje Sapoje :)

<...> Kuo toliau ėjome, tuo labiau aikčiojom nuo vaizdų – vietomis džiunglėmis apaugę šlaitai jungėsi su žmogaus įdirbtais plotais, kurie paversti terasomis sudarė tarsi laiptuotos piramidės efektą, kai kur besiganantys gyvuliai maudėsi nedirbamų terasų purvuose, kitur milijonu skirtingų žalios spalvos atspalvių mirgėjo ryžiai prieš saulę. Kažkokia fantastika. J Vaikštinėjom, kopėm ir leidomės, kirtom kalnų upes ir iš žemės besiveržiančius šaltinius, kol priėjom įstabaus pločio upę su pakrantėse nusėtais „puntukais“, ant kurių nerūpestingai žaidė basakojai aplinkinių kaimų vaikai – taškėsi vandeniu, slapstėsi ir mėtydami mažesnius akmenukus į sraunią upę linksmai krykštavo. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Plaukiojame ryžių žalumoje Ninh Binh'e

<...> Beklaidžiodami prisėdome suvalgyti ledų ir paragauti vietnamietiškos kavos senolių parduotuvėlėje – kavinukėje. Jos savininkai, nekalbantys nei žodžio angliškai, praktikuojantys natūralią mediciną gydytojai, gydantys žmones akupunktūra, žolelėmis, taškų, esančių ant veido, pėdose ir delnuose masažavimu. Vieni iš maloniausių sutiktų vietnamiečių, kurie savo šypsena ir gera aura vertė sugrįžti kavos pas juos vėl ir vėl. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Dong Hoi olų labirintuose

<...> Pasiekę olas žavėjomės stalagmitais ir stalaktitais, ieškojom iš jų susiformavusių siluetų, žvėrelių ir augalų formų. Olose savo fantazijai davėme absoliučią laisvę: apžiūrėję „kelmučių ir brokolių plantacijas“ staiga patekome į „bažnyčios vargonų“ apsuptį, kur barbendami skirtingo storio tūtas bandėme išgauti melodiją, tačiau greit suskubom stebėti „istorinių asmenybių, jojančių ant arklių, ir plaukiančių vėžlių kolonijų“. Sunku išreikšti žodžiais emocijas, patirtas stebint šitą grožį, – keliaukit, stebėkit – papasakot neįmanoma. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Labas, Vietname :)

<...> Mums paaiškinus, kad turim vizą ir mokėt nesiruošiam, agresyviai nusiteikusi moteriškė gerokai įpyko ir paaiškino: „no money, no stamp, no Vietnam“ (nebus pinigų, nebus antspaudo, nebus Vietnamo). Anot jos, be tarpininkavimo kirsti sienos mums nepavyks, nes autobusas net nevažiuos per pasienio postą ir iki sienos yra apie keturis kilometrus, todėl patiems iki ten nueiti neužteks laiko ir autobusas išvažiuos be mūsų. Tačiau ji nežinojo, kad mes lietuviai, ir mes ne iš kelmo spirti J  <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Keturi tūkstančiai salų

<...> Apsigyvenom ant Mekongo kranto bambukiniame namelyje, kurio balkone pakabintuose hamakuose vakarodavom ir stebėdavom žvaigždėtą dangų, bandydami ieškoti pažįstamų žvaigždynų pasikeitusiuose dangaus kampeliuose. Gaivinantis upės vanduo vis kviesdavo pūkštelti ir nuplaukus link iš akmenų susidariusios salelės gurkštelti „Beer Lao“. J Sėdim Mekonge, gurkšnojam alelį, ką dar bepridursi. J Skaičiuoti salų nebandėm, bet vietiniai patikino, kad jų išties 4000 - įtraukiamos visos, kur žmogus gali pastatyti koją. Salų skaičių labiau suvokėm plaukdami į kitą salą – vienose mažytėse gulėjo buivolai, kitose didesnėse įsikūrę kaimai ir miesteliai, dar kitos buvo tokios mažos, kad keturiems išsilaipinti būtų ganėtinai ankšta.

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Velykos Vientiane - Laoso sostinėje

<...> Ši aziečių tradicija viską valgyti iš bendrų indų, mažomis porcijomis įsidedant į savo dubenėlius iš tiesų labai graži. Kai buvome kaimo šventėje mums paaiškino, kad prieš kam nors siūlydamas ką nors valgomo ar geriamo turi pats paragauti, taip parodydamas pagarbą ir leisdamas tavim pasitikėti. Valgydami iš bendro indo ir apskritai viską dalindamiesi laosiečiai atrodo mažiau susvetimėję, draugiškesni ir artimesni, lyg viena šeima. Iš kitos pusės jie visada gali būt tikri, kad jų nieks nenunuodys. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Niūrusis Phonsavan

<...> Atrodė lyg kažkoks laikinumo jausmas užvaldęs net valgyklėles ir kiniškų prekių parduotuves. Keista, nes lyg ir neypatingame mieste, atradome kažką „faino“, kažką, kas tikrai užkabino. Margumynų pilnas turgus, kur gali nusipirkti vaisių, daržovių, gyvų vištų, nušautų padarėlių su kailiais – porą trejetą šimtų musių gauni dovanų. J Vaisiai ir maistas pigus, žmonės daug skurdesni, bet tokie patys draugiški ir laimingi. Be to, ir išradingi – iš apylinkėse rastų bombų bei jų dalių žmonės pasidirbę buityje naudojamų daiktų: indų vandeniui laikyti, suolelių ir stalų namų kiemeliuose, podėlio kojūkų ir pan. Vieni pasikabinę minas vietoj užuolaidėlių, kiti panaudoje kaip elektrinių lempučių gaubtus. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Randam Azijoj Europą ;)

Apsalę nuo laosiečių svetingumo sėdom į autobusą link Pietryčių Azijos perlu vadinamo Luang Prabang. Kelionę pradėjom su netyčia atrastu „draugu“ – kaimiečio vežamu rūkytu šikšnosparniu. „Kvepėjo“ ir kalnų serpentinais kratėsi kartu su mumis visą kelionę. J <...> 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Baliavojam Luang Nam Tha

<...> Neišdildomą įspūdį paliko netikėtas mūsų sudalyvavimas aplinkinio kaimelio „baliuke“. Į jį užsukome dviračiais bežioplinėdami po apylinkes. Akį patraukė daugybė kaimelio moterų nešusių maisto ir gėrimų į didelį kiemą. Dainuojančių vyrų šutvė neleido mums pravažiuoti ir primygtinai kvietė sudalyvauti jų šventėje. Teko garbė šventę stebėti prie kaimo viršininkų stalo. Vos spėjus prisėsti per rankas keliavo įvairių spalvų ir skonių naminukės „stopkutės“ J vietinių vaišingumas pribloškė – stalas lūžo nuo gausybės nematytų ir neragautų patiekalų. Bendravimas su draugiškais kaimiečiais vyko gestų ir šypsenų kalba. Tik išvairavę iš kaimelio vos ne vienu balsu sušukome „Nerealiai!“ J 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sabaidee, Laose!

<...> Įlipome į  mažą  autobusą, kuriame skambėjo vietinė muzika, cypsėjo vištos su viščiukais, o viduryje praėjimo buvo pridėta ryžių maišų, kurie vėliau pasitarnavo kaip kėdės. Autobusas sunkiai važiavo kalnuotu keliu. Kuo labiau tolome nuo upės, tuo aukštesni darėsi kalnai, pro langus matėsi didžiuliai skardžiai ir nutolusių kalnų viršūnės.  Pakeliui vis įlipdavo naujas žmogus ir autobusas vis pūtėsi, gale kelionės vietiniai jau miegojo pasidėję galvas ant mūsų pečių. Tris šimtus kilometrų iki Luang Nam Tha važiavome dešimt valandų - beveik tiek pat, kiek trunka skrydis iš Londono iki Bankoko. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Patarimai vykstantiems į Tailandą

<...> Jeigu norite sutaupyti, venkite pirkti kelialapius, turus, transporto bilietus, viešbučių rezervacijas iš agentūrų ( net jei jos yra ir valstybinės ), kadangi šių įstaigų darbuotojai „prikabina įvairiausių spalvų ir dydžių makaronų“, kad tik parduotų savo siūlomą paketą, kurio kaina bus auksinė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Su Naujais metais, Tailande!! :)

<...> Miestas iš tiesų buvo „gyvas“, klegėjo juoku ir šurmuliu. Sausas praeivis, atrodo turėtų nepatenkintas kilstelti antakį, kai ant jo užpila du kibirus vandens, tačiau ne Chiang Mai ir ne per vandens šventę, kai tau su šypsena pasako: „Happy New Year. J Vandeniu laistomasi visur – į automobilius pro pravirus langus, autobusus, ant praeivių, parduotuvėse, kavinėse. Išėjęs į miestą sausas namo tikrai negrįši. Nauji metai čia švenčiami savaitę su šokiais, dainomis ir aišku vandeniu. J Miesto centro gatvės pritvindytos žmonių, dalyvaujančių ir stebinčių šventines eitynes, kur nešamos šventyklų budos – ant jų tikintieji pila vandenį su gėlių žiedlapiais (iš čia ir kyla vandens šventės prasmė – apsivalymas, atsinaujinimas). Eisenos dalyviai, groja įvairiais liaudiškais instrumentais, šoka, dainuoja, vaidina mini etiudus. Maloniai nustebina, kad gilias tradicijas turinčioje tailandiečių visuomenės šventėje transvestitų pasirodymas yra priimamas kaip norma. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Beždžioniaujam Lop Buri :)

<...> Beždžionės 100 procentų valdo Lopburi J vienos patruliuoja ant laidų, kitos atlieka žvalgybą ant namų stogų, „pateptosios“ saugo šventyklą, o gatvės gang‘as aprūpina šeimą maistu, atimtu iš turistų. Vienas gang‘o narys nusitaikė ir į mus. Parkelyje prie šventyklos griuvėsių pirmą kartą beskanaujant tailandietišką „Chang“ alų ir krevečių skonio traškučius, prie mūsų kaip niekur nieko prisiartino beždžionė. Vienas iš mūsų padarė nedovanotiną klaidą – pavaišino padarėlį traškučiu. Tada prasidėjo ataka prieš mus – teisėtus traškučių savininkus. Pačiupus maišelį ji šaltu veidu jį „atkorkavo“ ir „bukvaliai“ pradėjo valgyti kaip Žmogus J Mums liko tik alus, nes bandymas atsiimti mūsų užkandį būtų pasibaigęs mūsų sukandžiojimu. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Hey Hou Ayutthaya :)

<...> Mažiau vietinių kalba angliškai, bet jų šypsenos atperka žodžius. Dar labiau atsipalaidavę žmonės tiesiog padeda jaustis velniškai gerai. Mąstom gal taip jaučiamės, nes esam saloje – Ayutthajos centras apsuptas upės. Juk sala visada verčia galvoti apie kažką bent šiek tiek kitokio, nesvarbu, ar tai ežero ar vandenyno apsuptas gabalėlis žemės. Įsijaučiam į vietinę atmosferą - neskubam ir mes, sustojam parkeliuose, valgom ledus, stebim vaikus, žaidžiančius futbolą šventyklos kieme. Bandom įsivaizduoti, ar toks vaizdas būtų įmanomas mūsų bažnyčių kiemeliuose. Buddha atrodo arčiau jų, kiekvienam name, net ir šiukšlyne, skersgatvy ar šventykloj. Prie auksinių statulėlių dažnai padėtas tualetinis popierius, dantų pasta, vaisiai, daržovės – viskas, ką naudojam kasdieniam gyvenime. Vienuoliai nepyksta ant spardančių kamuolį vaikų, rūkančio dieduko ar geriančio benamio ant šventos žemės, turbūt nepyksta ir Buddha. Pagarba ir tikėjimas atrodo suvokiamas kitaip. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!