<...> Susėdę į katerį plaukėme gilyn į jūrą, nugaroje palikdami dideles paukščių aptūptas salas ir žvejų katerius. Besidairydami aplink ir po kiek laiko jau nebebandydami susitvarkyti vėjo taršomus plaukus laukėme akimirkos, kai pamatysim banginį, bent vieną. J Staiga tolumoje išgirdom vandens purškimo garsą ir pasisukę link galingo garso išvydome elegantiškai į vandenį nuleidžiamą uodegos peliaką. BANGINIS J Kiek vėliau vėl sekėme banginius, šįkart šeimynėlę – mamą ir vaikiuką, kuris buvo trigubai mažesnis už mamą, bet vis tie toks didelis, kad turbūt palindęs po mūsų kateriu galėjo lengvai jį apversti. J Šeimynėlė buvo labai draugiška ir, atrodo, noriai mėgavosi mūsų draugija, lėtai ir demonstratyviai purkšdama vandenį į orą bei elegantiškai rodydama savo gražius uodegų pelekus. <...>
Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą