<...> Rėkėme vieni ant kitų ragindami nemiegoti, šildėm rankas ant pilvų ir sukaupę paskutines jėgas bandėme priešintis mus vis labiau įveikiančiam kalnui. Nesinorėjo nei viršūnės, nei vaizdų, tik sušilti ir pamiegoti. Kaip išsigelbėjimo laukėme patekančios saulės, atnešiančios bent kiek šilumos. Dar belipdami į viršūnę jau svajojome, kaip leisimės nuo jos. Likus vos keliems šimtams metrų sugrubusiom rankom dėjomės vadinamąsias kates ėjimui per suledėjusį sniegą ir sukaupę paskutines jėgas lėtai, bet judėjome link vis artėjančio tikslo. Viršūnė, bet ne aukščiausia vieta – likus vos 20 m. atsisakėme kilti toliau, 5800 m. virš jūros lygio labiau nei užteko. Kilo saulė ir pradėjo šildyti, tačiau atrodė, kad jos nepakanka, norėjosi daugiau šilumos, kad vėl pajustume lytėjimo galią pirštų galiukais. Nepakilę iki aukščiausios kalno vietos, t.y. iki 5820 m., pradėjom leistis smėlingu vulkano kraštu. <...>
Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą