Dainuojam "Marso kanjonus" Quilotoa kilpoje :)

<...> Takeliu per žydinčias bulves nuvingiavom link kraterio krašto ir tada pamatėm visą atsiveriantį didelės duobės, netelpančios į fotoaparato objektyvą, vaizdą. Išties neapsakomas jausmas, kai stovin ant kraterio krašto toli apačioje matai mažus asilus, ant kuprų nešančius dar mažesnius žmones dulkinu taku link skaidraus vandens ežero. Aplink netaisyklingo apskritimo kraterį visai palei skardį galima pasivaikščioti adrenaliną keliančiu takeliu arba leistis žemyn link skaidraus ežero. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pilni baimės ir išgąsčio - Ekvadoro sostinėje Kite

<...> Per parkus ir judrias gatves kulniavom link miesto centro. Pakeliui susilaukėm ne vieno perspėjimo, kad mums reiktų pasisaugoti, nes matosi, kad mes amerikiečiai J ir galim netekti savo fotoaparatų net dieną ir net parke ar gatvėj. Ne veltui apie Kitą sklando legendos, kad miestas yra labai nedraugiškas atvykėliams – dažnai apiplėšiami turistai. Mes miestą palikome be netekčių, bet daugelis išvažiuoja be piniginių, fotoaparatų, grandinėlių, žiedų ir pan, kurie būna atimami gatvėje išplėšiant arba pagrasinus ginklu, sankryžose iš taksi automobilių dingsta kuprinės, išplėšiamos iš rankų ar iškrapštomos iš bagažinių. Visi turistai, ypač vakare, net porą blokų važiuoja taksi tam, kad nebūtų apvogti ar sužaloti. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ekvadoras! Puerto Lopez: niūriaus paplūdimio džiaugsmas - migruojantys banginiai :)

<...> Susėdę į katerį plaukėme gilyn į jūrą, nugaroje palikdami dideles paukščių aptūptas salas ir žvejų katerius. Besidairydami aplink ir po kiek laiko jau nebebandydami susitvarkyti vėjo taršomus plaukus laukėme akimirkos, kai pamatysim banginį, bent vieną. J Staiga tolumoje išgirdom vandens purškimo garsą ir pasisukę link galingo garso išvydome elegantiškai į vandenį nuleidžiamą uodegos peliaką. BANGINIS J Kiek vėliau vėl sekėme banginius, šįkart šeimynėlę – mamą ir vaikiuką, kuris buvo trigubai mažesnis už mamą, bet vis tie toks didelis, kad turbūt palindęs po mūsų kateriu galėjo lengvai jį apversti. J Šeimynėlė buvo labai draugiška ir, atrodo, noriai mėgavosi mūsų draugija, lėtai ir demonstratyviai purkšdama vandenį į orą bei elegantiškai rodydama savo gražius uodegų pelekus. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Cordillera Blanca - išspaudęs ašarą grožis

<...> Išvydę visą vaizdą negalėjome sulaikyti ašarų, apėmęs graudulys sumišęs su begaliu džiaugsmu, užpildančiu visą esybę, tarsi pakėlė į dangų. Kiek žmogui nedaug reikia. J Stebuklinga gamta. Sėdėjome ant pilkų akmenų ir valandų valandas mėgavomės žydra lagūna, kartais tampančia žalia, nuo pasisukusios saulės kampo. Aplink plytinti pilkuma taip ramino, nors stereotipiškai turėtų būti nejauki ir šalta – nei vieno medžio, nėra žalumos, kitų spalvų – tik pilkų riedulių dykuma, netvarkingai, bet idealiai sumestų kalnų „lapų“ krūva. Virš lagūnos didelė akmeninė siena, nuo kurios krenta krioklys ir galvą pakėlus dar kiek aukščiau – didelis smailus ir snieguotas kalnas, kuris savo šalčio gniaužtais bandė pririšti bėgančius debesis ir sniege žaidžiantį vėją. Žadą atimanti vieta neleido greit ją palikti, rymojome saulėje ir tyloje dairydamiesai aplink ar tiesiog dėbsodami į vieną tašką. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sekam inkų keliais - Cusco ir Machupicchu :)

<...> Pigus kelias iki Machupicchiu egzistuoja ir yra ganėtinai populiarus tarp sunkias kuprines tampančių keliautojų – nereikia mokėti šimtų dolerių už traukinį. J Kelias daugiau mažiau atrodo taip:

Iš Kusko nepaprasto grožio kelionė skardžiais (kelias be apsaugų, bortelių ir užtvarėlių barškančiu autobusu, nežinia, kurioje vietoje sustosiančiu) iki miestelio Santa Teresa. Ten jau atvykstančių laukia taksi ar mikriukai, vežantys iki miestelio Santa Maria arba tiesiai iki traukinių stoties Hidroelektrika. Kelias, verčiantis paprakaituoti, nes eina stačiu skardžiu, statomu keliu, todėl neasfaltuotu ir trupančiais kraštais. J Bet vaizdas į tarpeklį fantastiškas ir kartu protui nesuvokiamas, nes kitame tarpeklio šlaite namai stovi beveik visai ant skardžio. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Arequipa ir jos apylinkės: El Misti vulkano "užkariavimas" ir Kolkos kanjono tyla :)

<...> Rėkėme vieni ant kitų ragindami nemiegoti, šildėm rankas ant pilvų ir sukaupę paskutines jėgas bandėme priešintis mus vis labiau įveikiančiam kalnui. Nesinorėjo nei viršūnės, nei vaizdų, tik sušilti ir pamiegoti. Kaip išsigelbėjimo laukėme patekančios saulės, atnešiančios bent kiek šilumos. Dar belipdami į viršūnę jau svajojome, kaip leisimės nuo jos. Likus vos keliems šimtams metrų sugrubusiom rankom dėjomės vadinamąsias kates ėjimui per suledėjusį sniegą ir sukaupę paskutines jėgas lėtai, bet judėjome link vis artėjančio tikslo. Viršūnė, bet ne aukščiausia vieta – likus vos 20 m. atsisakėme kilti toliau, 5800 m. virš jūros lygio labiau nei užteko. Kilo saulė ir pradėjo šildyti, tačiau atrodė, kad jos nepakanka, norėjosi daugiau šilumos, kad vėl pajustume lytėjimo galią pirštų galiukais. Nepakilę iki aukščiausios kalno vietos, t.y. iki 5820 m., pradėjom leistis smėlingu vulkano kraštu. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Peru: lankom Puno ir aukščiausiai esantį pasaulio ežerą - Titikaką :)

<...> Akimis lydėjome rusvai raudonose miesto gatvėse skubančias moterytes daugiasluoksniais sijonais, spalvotomis indėniškų motyvų skaromis, permestomis per nugarą, kuriose gulėdami šypsojosi maži vaikai ar kyšojo žolių kuokštai ar daržovių galai. Stebėjome moterų katiliukus, svirduliuojančius saulės spindulių šėšėliuose, ir gražius ilgus ir juodus plaukus supintus į dvi kasas ir papuoštus prikabintais kutusais. Gaila, kad ši tradicija pinti plaukus į dvi kasas buvo atvežta į Pietų Ameriką per prievartą – ispanai pamatę vietines moteris ilgais palaidais plaukais, uždraudė taip vaikščioti, mat jos atrodė nemoraliai, viliojo vyrus ir atrodė kaip laukinės... <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Atacama - neapsakomas skurdžios gamtos grožis :)

<...> Susiradę gidą, kuris yra šviesiaakis šviesiaplaukis argentinietis Serchio, sulipome į džipą ir leidomės gilyn į dykumą. Tik įsėdę į automobilį išgirdome komentarą: „Šiandien per radiją girdėjau, kad Jūsų sostinės meras tanku pervažiavo neklusnaus vairuotojo automobilį, ...tikiuosi Jums patiks turas J. „ Linksmų plaučių gidas iš karto užsisuko porą medalių mūsų akyse. J

Kuo giliau važiavome į dykumą, tuo labiau raibo akys nuo gamtos skurdumo grožio – nei vieno medžio, tik akmeninga lyguma tolumoje susiliejanti su horizontu, iš šonų ribojama kalnų grandinių, priklausančių Andų kalnynui, atrodė ideali. Vietomis apaugusi neaukštais krūmynais, seniau vietinių indėnų naudojamais vietoj druskos, gaminant maistą, susimaišiusiais su medicininiais augalais, gerinančiais virškinimą ar malšinančiais pilvo skausmus, dykuma sulig kiekvienu metru vis atsiriekdavo po gabalėlį mūsų širdies. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Bohemiškasis Valparaiso :)

<...> Išėję pasivaikščioti į miestą tyrinėjome begalybę grafiti darbų, nudažusių pastatų sienas ir gatves pavertusių spalvotais praėjimais, prie kurių stovinėjo smalsūs turistai. Grafiti darbuose slėpėsi socialinės, politinės ir ekonominės žinutės, kai kur darbai tiesiog puošė pilką pastato sieną. Valparaiso centre turbūt nėra namo, ant kurio sienos nebūtų grafiti darbo. Iš tiesų čia grafiti saviraiškos kultūra labai gaji ir suteikianti miestui šarmo bei jaukumo. Valparaiso pastatai - violetiniai, geltoni, raudoni, mėlyni ir žali, pagražinti visokių stilių, dydžių ir formų grafiti darbais, baltomis langinėmis ir balkonais, apsodintais žydinčiomis gėlėmis. Siauros akmenim grįstos gatvės, menininkų dirbtuvės ir parduotuvės, siūlančios ne vieną juvelyrikos, tapybos ar keramikos darbą už išties netokią ir didelę kainą. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Hola, Pietų Amerika! :) Pirmoji stotelė - Santiago, Čilė.

<...> Santiagas – Čilės sotinė, kurioje apsigyvenom pensionate tarsi iš muilo operų - dideliu spalvotu kiemeliu, dirbtinėmis gėlėmis, kabančiomis ant sienų. Pensionato šeimininkė nuolat žiūrėjo muilo operas ir apsirėdžiusi violetiniu žiurstu, sovietinių parduotuvių pardavėjų uniforma, sukosi virtuvėje vyne marinuodama svogūnus ir kepdama didelius mėsos gabalus orkaitėje. Namai verti aprašymo – apkaišioti ir apkabinėti religinais paveikslais, pristatyti kryžių ir religinių statulėlių, kurie apnerti spalvotais rūbais, „papuošti“ žaisliukais iš „KinderSurprise“ ir, aišku, dirbtinėmis gėlėmis, be kurių turbūt neįmanoma garbinti Dievo. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!