<...> Išvydę visą vaizdą negalėjome sulaikyti ašarų, apėmęs graudulys sumišęs su begaliu džiaugsmu, užpildančiu visą esybę, tarsi pakėlė į dangų. Kiek žmogui nedaug reikia. J Stebuklinga gamta. Sėdėjome ant pilkų akmenų ir valandų valandas mėgavomės žydra lagūna, kartais tampančia žalia, nuo pasisukusios saulės kampo. Aplink plytinti pilkuma taip ramino, nors stereotipiškai turėtų būti nejauki ir šalta – nei vieno medžio, nėra žalumos, kitų spalvų – tik pilkų riedulių dykuma, netvarkingai, bet idealiai sumestų kalnų „lapų“ krūva. Virš lagūnos didelė akmeninė siena, nuo kurios krenta krioklys ir galvą pakėlus dar kiek aukščiau – didelis smailus ir snieguotas kalnas, kuris savo šalčio gniaužtais bandė pririšti bėgančius debesis ir sniege žaidžiantį vėją. Žadą atimanti vieta neleido greit ją palikti, rymojome saulėje ir tyloje dairydamiesai aplink ar tiesiog dėbsodami į vieną tašką. <...>
Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą