<...> Susiradę gidą, kuris yra šviesiaakis šviesiaplaukis argentinietis Serchio, sulipome į džipą ir leidomės gilyn į dykumą. Tik įsėdę į automobilį išgirdome komentarą: „Šiandien per radiją girdėjau, kad Jūsų sostinės meras tanku pervažiavo neklusnaus vairuotojo automobilį, ...tikiuosi Jums patiks turas J. „ Linksmų plaučių gidas iš karto užsisuko porą medalių mūsų akyse. J
Kuo giliau važiavome į dykumą, tuo labiau raibo akys nuo gamtos skurdumo grožio – nei vieno medžio, tik akmeninga lyguma tolumoje susiliejanti su horizontu, iš šonų ribojama kalnų grandinių, priklausančių Andų kalnynui, atrodė ideali. Vietomis apaugusi neaukštais krūmynais, seniau vietinių indėnų naudojamais vietoj druskos, gaminant maistą, susimaišiusiais su medicininiais augalais, gerinančiais virškinimą ar malšinančiais pilvo skausmus, dykuma sulig kiekvienu metru vis atsiriekdavo po gabalėlį mūsų širdies. <...>
Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą