Velykos Vientiane - Laoso sostinėje

<...> Ši aziečių tradicija viską valgyti iš bendrų indų, mažomis porcijomis įsidedant į savo dubenėlius iš tiesų labai graži. Kai buvome kaimo šventėje mums paaiškino, kad prieš kam nors siūlydamas ką nors valgomo ar geriamo turi pats paragauti, taip parodydamas pagarbą ir leisdamas tavim pasitikėti. Valgydami iš bendro indo ir apskritai viską dalindamiesi laosiečiai atrodo mažiau susvetimėję, draugiškesni ir artimesni, lyg viena šeima. Iš kitos pusės jie visada gali būt tikri, kad jų nieks nenunuodys. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Niūrusis Phonsavan

<...> Atrodė lyg kažkoks laikinumo jausmas užvaldęs net valgyklėles ir kiniškų prekių parduotuves. Keista, nes lyg ir neypatingame mieste, atradome kažką „faino“, kažką, kas tikrai užkabino. Margumynų pilnas turgus, kur gali nusipirkti vaisių, daržovių, gyvų vištų, nušautų padarėlių su kailiais – porą trejetą šimtų musių gauni dovanų. J Vaisiai ir maistas pigus, žmonės daug skurdesni, bet tokie patys draugiški ir laimingi. Be to, ir išradingi – iš apylinkėse rastų bombų bei jų dalių žmonės pasidirbę buityje naudojamų daiktų: indų vandeniui laikyti, suolelių ir stalų namų kiemeliuose, podėlio kojūkų ir pan. Vieni pasikabinę minas vietoj užuolaidėlių, kiti panaudoje kaip elektrinių lempučių gaubtus. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Randam Azijoj Europą ;)

Apsalę nuo laosiečių svetingumo sėdom į autobusą link Pietryčių Azijos perlu vadinamo Luang Prabang. Kelionę pradėjom su netyčia atrastu „draugu“ – kaimiečio vežamu rūkytu šikšnosparniu. „Kvepėjo“ ir kalnų serpentinais kratėsi kartu su mumis visą kelionę. J <...> 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Baliavojam Luang Nam Tha

<...> Neišdildomą įspūdį paliko netikėtas mūsų sudalyvavimas aplinkinio kaimelio „baliuke“. Į jį užsukome dviračiais bežioplinėdami po apylinkes. Akį patraukė daugybė kaimelio moterų nešusių maisto ir gėrimų į didelį kiemą. Dainuojančių vyrų šutvė neleido mums pravažiuoti ir primygtinai kvietė sudalyvauti jų šventėje. Teko garbė šventę stebėti prie kaimo viršininkų stalo. Vos spėjus prisėsti per rankas keliavo įvairių spalvų ir skonių naminukės „stopkutės“ J vietinių vaišingumas pribloškė – stalas lūžo nuo gausybės nematytų ir neragautų patiekalų. Bendravimas su draugiškais kaimiečiais vyko gestų ir šypsenų kalba. Tik išvairavę iš kaimelio vos ne vienu balsu sušukome „Nerealiai!“ J 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sabaidee, Laose!

<...> Įlipome į  mažą  autobusą, kuriame skambėjo vietinė muzika, cypsėjo vištos su viščiukais, o viduryje praėjimo buvo pridėta ryžių maišų, kurie vėliau pasitarnavo kaip kėdės. Autobusas sunkiai važiavo kalnuotu keliu. Kuo labiau tolome nuo upės, tuo aukštesni darėsi kalnai, pro langus matėsi didžiuliai skardžiai ir nutolusių kalnų viršūnės.  Pakeliui vis įlipdavo naujas žmogus ir autobusas vis pūtėsi, gale kelionės vietiniai jau miegojo pasidėję galvas ant mūsų pečių. Tris šimtus kilometrų iki Luang Nam Tha važiavome dešimt valandų - beveik tiek pat, kiek trunka skrydis iš Londono iki Bankoko. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Patarimai vykstantiems į Tailandą

<...> Jeigu norite sutaupyti, venkite pirkti kelialapius, turus, transporto bilietus, viešbučių rezervacijas iš agentūrų ( net jei jos yra ir valstybinės ), kadangi šių įstaigų darbuotojai „prikabina įvairiausių spalvų ir dydžių makaronų“, kad tik parduotų savo siūlomą paketą, kurio kaina bus auksinė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!