<...> Įlipome į mažą autobusą, kuriame skambėjo vietinė muzika, cypsėjo vištos su viščiukais, o viduryje praėjimo buvo pridėta ryžių maišų, kurie vėliau pasitarnavo kaip kėdės. Autobusas sunkiai važiavo kalnuotu keliu. Kuo labiau tolome nuo upės, tuo aukštesni darėsi kalnai, pro langus matėsi didžiuliai skardžiai ir nutolusių kalnų viršūnės. Pakeliui vis įlipdavo naujas žmogus ir autobusas vis pūtėsi, gale kelionės vietiniai jau miegojo pasidėję galvas ant mūsų pečių. Tris šimtus kilometrų iki Luang Nam Tha važiavome dešimt valandų - beveik tiek pat, kiek trunka skrydis iš Londono iki Bankoko. <...>
Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą