<...> Besileisdami žemyn nuo kalno labiau suvokėm slėnio gylį ir jį apaugusio miško tankumą, slepiančią didelius atskilusius riedulius, privertusius upelį pakeistį tekėjimo vagą ir medžius suaugti ratu aplink milžiniško dydžio „puntuką“. Jau visai įsidienojus pasiekėme kitą aukštai esantį skardį, nuo kurio atsivėrė aiškesnis slėnių vaizdas nebedengiamas baltų debesų šydo. Išvydome mėlynus kalnus išvagotus kalnų upių ir apklotus miškų tankme. Klausėmės paukščių balsų, kaifavome nuo ramybės ir harmonijos. Sekėm būrius medžiuose karaliaujančių baltųjų papūgų lyg fejerverkams pažirdavusių danguje, medį papurčius stipresniam vėjo gūsiui. Ech. J Nuo vieno kalno iki apžvalgos aikštelės, nuo kurios geriausiai matosi kalnų plotis ir galybė, leidomės lynu važiuojančiu funikulierium, kurio stiklinės grindys kartais vertė nelabai jaukiai jaustis, nuo suvokimo, kaip aukštai virš žemės esam. J <...>
Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą