Atacama - neapsakomas skurdžios gamtos grožis :)

<...> Susiradę gidą, kuris yra šviesiaakis šviesiaplaukis argentinietis Serchio, sulipome į džipą ir leidomės gilyn į dykumą. Tik įsėdę į automobilį išgirdome komentarą: „Šiandien per radiją girdėjau, kad Jūsų sostinės meras tanku pervažiavo neklusnaus vairuotojo automobilį, ...tikiuosi Jums patiks turas J. „ Linksmų plaučių gidas iš karto užsisuko porą medalių mūsų akyse. J

Kuo giliau važiavome į dykumą, tuo labiau raibo akys nuo gamtos skurdumo grožio – nei vieno medžio, tik akmeninga lyguma tolumoje susiliejanti su horizontu, iš šonų ribojama kalnų grandinių, priklausančių Andų kalnynui, atrodė ideali. Vietomis apaugusi neaukštais krūmynais, seniau vietinių indėnų naudojamais vietoj druskos, gaminant maistą, susimaišiusiais su medicininiais augalais, gerinančiais virškinimą ar malšinančiais pilvo skausmus, dykuma sulig kiekvienu metru vis atsiriekdavo po gabalėlį mūsų širdies. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Bohemiškasis Valparaiso :)

<...> Išėję pasivaikščioti į miestą tyrinėjome begalybę grafiti darbų, nudažusių pastatų sienas ir gatves pavertusių spalvotais praėjimais, prie kurių stovinėjo smalsūs turistai. Grafiti darbuose slėpėsi socialinės, politinės ir ekonominės žinutės, kai kur darbai tiesiog puošė pilką pastato sieną. Valparaiso centre turbūt nėra namo, ant kurio sienos nebūtų grafiti darbo. Iš tiesų čia grafiti saviraiškos kultūra labai gaji ir suteikianti miestui šarmo bei jaukumo. Valparaiso pastatai - violetiniai, geltoni, raudoni, mėlyni ir žali, pagražinti visokių stilių, dydžių ir formų grafiti darbais, baltomis langinėmis ir balkonais, apsodintais žydinčiomis gėlėmis. Siauros akmenim grįstos gatvės, menininkų dirbtuvės ir parduotuvės, siūlančios ne vieną juvelyrikos, tapybos ar keramikos darbą už išties netokią ir didelę kainą. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Hola, Pietų Amerika! :) Pirmoji stotelė - Santiago, Čilė.

<...> Santiagas – Čilės sotinė, kurioje apsigyvenom pensionate tarsi iš muilo operų - dideliu spalvotu kiemeliu, dirbtinėmis gėlėmis, kabančiomis ant sienų. Pensionato šeimininkė nuolat žiūrėjo muilo operas ir apsirėdžiusi violetiniu žiurstu, sovietinių parduotuvių pardavėjų uniforma, sukosi virtuvėje vyne marinuodama svogūnus ir kepdama didelius mėsos gabalus orkaitėje. Namai verti aprašymo – apkaišioti ir apkabinėti religinais paveikslais, pristatyti kryžių ir religinių statulėlių, kurie apnerti spalvotais rūbais, „papuošti“ žaisliukais iš „KinderSurprise“ ir, aišku, dirbtinėmis gėlėmis, be kurių turbūt neįmanoma garbinti Dievo. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Auklandas - paskutinė stotelė Naujojoje Zelandijoje :)

<...> Auklandas žymus savo bungy jumping tradicija ir būdais – galima šokti nuo televizijos bokšto ar uosto tilto. Naujojoje Zelandijoje gimusi adrenalino mėgėjų pramoga ir žaibiškai išpopuliarėjusi visame pasaulyje čia itin populiari ne tik tarp turistų, bet ir tarp vietinių. Ilgai stovėję po televizijos bokštu ir stebėję skrendančius ar žemyn galva šokančius, vaikštančius ant televizijos bokšto apžvalgos rato atbrailos žmones, pagailėjom dolerių šiai adrenalino bombai. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Vulkaninė žemė - karštis, spalvos ir supuvusio kiaušinio kvapas :)

<...> Visokių spalvų karšto vandens ežerai, tai elektrinės, tai smaragdo žalumo vandenys, burbuliuojantis purvas ir lyg krateriniai bedugniai ežerai spalvotų mineralų pakrantėmis. Visa vulkaninio slėnio teritorija garavo nuo iš po žemės kylančių garų, burbuliuojančio, pragaro duobes primenančio purvo, besiveržiančio geizerio ir aplinkinio dirvožemio nudažyto rausvom, gelsvom ir balta spalvom. Matėme vaivorykštę ant dirvožemio, pasislėpusią tarp aukštų pušų miško ir kalvoto reljefo. Nuo karščio garuojantys kriokliai, burbuliuojančios upės, prie kurių įsmeigti įspėjamieji ženklai, kad vanduo siekia 100 laipsnių celsijaus. Naujosios Zelandijos gyventojai gyvena ant daugybės aktyvių vulkanų – ant tiksinčios bombos. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Šiaurinė Naujosios Zelandijos sala: Sostinėje Velingtone - prisiminimai apie Vilnių :)

<...> Naujojoje Zelandijoje yra dvi oficialios kalbos – anglų ir maorių. Velingtone beveik visur prie oficialių įstaigų pavadinimų matėme ir vertimą į maorių kalbą. Nustebome, kad ši kalba yra taip plačiai naudojama ir nėra vien popieriuje, bet naudojama ir kasdieniame gyvenime – gyva kalba. Patys naujazelandiečiai vietoj angliško pasisveikinimo mieliau taria maorietišką variantą: „kia ora“. Naujosios Zelandijos regbio rinktinė prieš kiekvienas rungtynes šoka maorietišką šokį. J Nors, kaip vėliau sužinojome, ir egzistuoja didelė atskirtis tarp gyvenančių maorių ir angliškai kalbančių, gražu bent tai, kad maorių kultūra ir kalba yra oficialiai priimama ir dedama pastangų ją išsaugoti. Priešingai nei Australijoje atvykėliai į Naująją Zelandiją pasielgė korektiškiau ir tolerantiškiau – ne sunaikindami vietinę kultūrą ir vietoj jos importuodami savąją, bet savąją importuodami šalia vietinės. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ritamės per kalnus link Franz Josef ledyno :)

<...> Palei jūrą judėjome link Franz Josef ledyno – arčiausiai šalia vandenyno esančio ledyno pasaulyje. Norėjom išvysti tą šviesiai žydrą spalvą ir didelį ledo luitą su iš jo tekančiu vandeniu. Gal per daug tikėjomės, o gal per daug nuotraukų prisižiūrėję apie ant ledyno vaikščiojančias ekspedicijas, kiek nusivylėm. Ledyną matėm iš ganėtinai toli, jo paviršius buvo pilkas nuo užteršto oro, tačiau vis tiek matėm galą jo liežuvio, kurio galiukas spindėjo šviesiai žydra spalva. J Ledyno apačioje buvo didelė ola, iš kurios tekėjo vandens upė, kartais taip išplatėjanti, kad užtvindo visą platų slėnį, kuris dabar atrodė tik kaip didelė akmenų plynė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!