Randam Azijoj Europą ;)

Apsalę nuo laosiečių svetingumo sėdom į autobusą link Pietryčių Azijos perlu vadinamo Luang Prabang. Kelionę pradėjom su netyčia atrastu „draugu“ – kaimiečio vežamu rūkytu šikšnosparniu. „Kvepėjo“ ir kalnų serpentinais kratėsi kartu su mumis visą kelionę. J <...> 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Baliavojam Luang Nam Tha

<...> Neišdildomą įspūdį paliko netikėtas mūsų sudalyvavimas aplinkinio kaimelio „baliuke“. Į jį užsukome dviračiais bežioplinėdami po apylinkes. Akį patraukė daugybė kaimelio moterų nešusių maisto ir gėrimų į didelį kiemą. Dainuojančių vyrų šutvė neleido mums pravažiuoti ir primygtinai kvietė sudalyvauti jų šventėje. Teko garbė šventę stebėti prie kaimo viršininkų stalo. Vos spėjus prisėsti per rankas keliavo įvairių spalvų ir skonių naminukės „stopkutės“ J vietinių vaišingumas pribloškė – stalas lūžo nuo gausybės nematytų ir neragautų patiekalų. Bendravimas su draugiškais kaimiečiais vyko gestų ir šypsenų kalba. Tik išvairavę iš kaimelio vos ne vienu balsu sušukome „Nerealiai!“ J 

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sabaidee, Laose!

<...> Įlipome į  mažą  autobusą, kuriame skambėjo vietinė muzika, cypsėjo vištos su viščiukais, o viduryje praėjimo buvo pridėta ryžių maišų, kurie vėliau pasitarnavo kaip kėdės. Autobusas sunkiai važiavo kalnuotu keliu. Kuo labiau tolome nuo upės, tuo aukštesni darėsi kalnai, pro langus matėsi didžiuliai skardžiai ir nutolusių kalnų viršūnės.  Pakeliui vis įlipdavo naujas žmogus ir autobusas vis pūtėsi, gale kelionės vietiniai jau miegojo pasidėję galvas ant mūsų pečių. Tris šimtus kilometrų iki Luang Nam Tha važiavome dešimt valandų - beveik tiek pat, kiek trunka skrydis iš Londono iki Bankoko. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Patarimai vykstantiems į Tailandą

<...> Jeigu norite sutaupyti, venkite pirkti kelialapius, turus, transporto bilietus, viešbučių rezervacijas iš agentūrų ( net jei jos yra ir valstybinės ), kadangi šių įstaigų darbuotojai „prikabina įvairiausių spalvų ir dydžių makaronų“, kad tik parduotų savo siūlomą paketą, kurio kaina bus auksinė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Su Naujais metais, Tailande!! :)

<...> Miestas iš tiesų buvo „gyvas“, klegėjo juoku ir šurmuliu. Sausas praeivis, atrodo turėtų nepatenkintas kilstelti antakį, kai ant jo užpila du kibirus vandens, tačiau ne Chiang Mai ir ne per vandens šventę, kai tau su šypsena pasako: „Happy New Year. J Vandeniu laistomasi visur – į automobilius pro pravirus langus, autobusus, ant praeivių, parduotuvėse, kavinėse. Išėjęs į miestą sausas namo tikrai negrįši. Nauji metai čia švenčiami savaitę su šokiais, dainomis ir aišku vandeniu. J Miesto centro gatvės pritvindytos žmonių, dalyvaujančių ir stebinčių šventines eitynes, kur nešamos šventyklų budos – ant jų tikintieji pila vandenį su gėlių žiedlapiais (iš čia ir kyla vandens šventės prasmė – apsivalymas, atsinaujinimas). Eisenos dalyviai, groja įvairiais liaudiškais instrumentais, šoka, dainuoja, vaidina mini etiudus. Maloniai nustebina, kad gilias tradicijas turinčioje tailandiečių visuomenės šventėje transvestitų pasirodymas yra priimamas kaip norma. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Beždžioniaujam Lop Buri :)

<...> Beždžionės 100 procentų valdo Lopburi J vienos patruliuoja ant laidų, kitos atlieka žvalgybą ant namų stogų, „pateptosios“ saugo šventyklą, o gatvės gang‘as aprūpina šeimą maistu, atimtu iš turistų. Vienas gang‘o narys nusitaikė ir į mus. Parkelyje prie šventyklos griuvėsių pirmą kartą beskanaujant tailandietišką „Chang“ alų ir krevečių skonio traškučius, prie mūsų kaip niekur nieko prisiartino beždžionė. Vienas iš mūsų padarė nedovanotiną klaidą – pavaišino padarėlį traškučiu. Tada prasidėjo ataka prieš mus – teisėtus traškučių savininkus. Pačiupus maišelį ji šaltu veidu jį „atkorkavo“ ir „bukvaliai“ pradėjo valgyti kaip Žmogus J Mums liko tik alus, nes bandymas atsiimti mūsų užkandį būtų pasibaigęs mūsų sukandžiojimu. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Hey Hou Ayutthaya :)

<...> Mažiau vietinių kalba angliškai, bet jų šypsenos atperka žodžius. Dar labiau atsipalaidavę žmonės tiesiog padeda jaustis velniškai gerai. Mąstom gal taip jaučiamės, nes esam saloje – Ayutthajos centras apsuptas upės. Juk sala visada verčia galvoti apie kažką bent šiek tiek kitokio, nesvarbu, ar tai ežero ar vandenyno apsuptas gabalėlis žemės. Įsijaučiam į vietinę atmosferą - neskubam ir mes, sustojam parkeliuose, valgom ledus, stebim vaikus, žaidžiančius futbolą šventyklos kieme. Bandom įsivaizduoti, ar toks vaizdas būtų įmanomas mūsų bažnyčių kiemeliuose. Buddha atrodo arčiau jų, kiekvienam name, net ir šiukšlyne, skersgatvy ar šventykloj. Prie auksinių statulėlių dažnai padėtas tualetinis popierius, dantų pasta, vaisiai, daržovės – viskas, ką naudojam kasdieniam gyvenime. Vienuoliai nepyksta ant spardančių kamuolį vaikų, rūkančio dieduko ar geriančio benamio ant šventos žemės, turbūt nepyksta ir Buddha. Pagarba ir tikėjimas atrodo suvokiamas kitaip. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!