Jaučiamės saugūs Kolumbijoje, dėl pavojų dažnai aplenkiamoje turistų :)

<...> Toks jaunas, bet dėl idealiai atkurtos senovės dvasios, miestukas iš tiesų turi šarmo ir kažkokios romantikos, ypač, kai vakare gatvių grindinį apšviečia žibintai ir kažkur girdisi moterų kaukšintys kulniukai, kiek primenantys arklių ir karietų garsus. Daugybė bažnyčių, išsidėsčiusių visame miestelio centre, automatiškai nubraižo turistinį maršrutą. Maldos namai, viduje papuošti skulptūromis ir tradiciniais Pietų Amerikai atributais – dirbtinėmis gėlėmis, lėlių drabužėliais aprengtu Jėzumi ir mirusiems prikaltomis garbinimo lentelėmis, duris atveria tik vakare, dieną bevaikštinėjant neturėjome galimybės įžengti nei į vieną seną maldos vietą.  <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Dainuojam "Marso kanjonus" Quilotoa kilpoje :)

<...> Takeliu per žydinčias bulves nuvingiavom link kraterio krašto ir tada pamatėm visą atsiveriantį didelės duobės, netelpančios į fotoaparato objektyvą, vaizdą. Išties neapsakomas jausmas, kai stovin ant kraterio krašto toli apačioje matai mažus asilus, ant kuprų nešančius dar mažesnius žmones dulkinu taku link skaidraus vandens ežero. Aplink netaisyklingo apskritimo kraterį visai palei skardį galima pasivaikščioti adrenaliną keliančiu takeliu arba leistis žemyn link skaidraus ežero. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pilni baimės ir išgąsčio - Ekvadoro sostinėje Kite

<...> Per parkus ir judrias gatves kulniavom link miesto centro. Pakeliui susilaukėm ne vieno perspėjimo, kad mums reiktų pasisaugoti, nes matosi, kad mes amerikiečiai J ir galim netekti savo fotoaparatų net dieną ir net parke ar gatvėj. Ne veltui apie Kitą sklando legendos, kad miestas yra labai nedraugiškas atvykėliams – dažnai apiplėšiami turistai. Mes miestą palikome be netekčių, bet daugelis išvažiuoja be piniginių, fotoaparatų, grandinėlių, žiedų ir pan, kurie būna atimami gatvėje išplėšiant arba pagrasinus ginklu, sankryžose iš taksi automobilių dingsta kuprinės, išplėšiamos iš rankų ar iškrapštomos iš bagažinių. Visi turistai, ypač vakare, net porą blokų važiuoja taksi tam, kad nebūtų apvogti ar sužaloti. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ekvadoras! Puerto Lopez: niūriaus paplūdimio džiaugsmas - migruojantys banginiai :)

<...> Susėdę į katerį plaukėme gilyn į jūrą, nugaroje palikdami dideles paukščių aptūptas salas ir žvejų katerius. Besidairydami aplink ir po kiek laiko jau nebebandydami susitvarkyti vėjo taršomus plaukus laukėme akimirkos, kai pamatysim banginį, bent vieną. J Staiga tolumoje išgirdom vandens purškimo garsą ir pasisukę link galingo garso išvydome elegantiškai į vandenį nuleidžiamą uodegos peliaką. BANGINIS J Kiek vėliau vėl sekėme banginius, šįkart šeimynėlę – mamą ir vaikiuką, kuris buvo trigubai mažesnis už mamą, bet vis tie toks didelis, kad turbūt palindęs po mūsų kateriu galėjo lengvai jį apversti. J Šeimynėlė buvo labai draugiška ir, atrodo, noriai mėgavosi mūsų draugija, lėtai ir demonstratyviai purkšdama vandenį į orą bei elegantiškai rodydama savo gražius uodegų pelekus. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Cordillera Blanca - išspaudęs ašarą grožis

<...> Išvydę visą vaizdą negalėjome sulaikyti ašarų, apėmęs graudulys sumišęs su begaliu džiaugsmu, užpildančiu visą esybę, tarsi pakėlė į dangų. Kiek žmogui nedaug reikia. J Stebuklinga gamta. Sėdėjome ant pilkų akmenų ir valandų valandas mėgavomės žydra lagūna, kartais tampančia žalia, nuo pasisukusios saulės kampo. Aplink plytinti pilkuma taip ramino, nors stereotipiškai turėtų būti nejauki ir šalta – nei vieno medžio, nėra žalumos, kitų spalvų – tik pilkų riedulių dykuma, netvarkingai, bet idealiai sumestų kalnų „lapų“ krūva. Virš lagūnos didelė akmeninė siena, nuo kurios krenta krioklys ir galvą pakėlus dar kiek aukščiau – didelis smailus ir snieguotas kalnas, kuris savo šalčio gniaužtais bandė pririšti bėgančius debesis ir sniege žaidžiantį vėją. Žadą atimanti vieta neleido greit ją palikti, rymojome saulėje ir tyloje dairydamiesai aplink ar tiesiog dėbsodami į vieną tašką. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Sekam inkų keliais - Cusco ir Machupicchu :)

<...> Pigus kelias iki Machupicchiu egzistuoja ir yra ganėtinai populiarus tarp sunkias kuprines tampančių keliautojų – nereikia mokėti šimtų dolerių už traukinį. J Kelias daugiau mažiau atrodo taip:

Iš Kusko nepaprasto grožio kelionė skardžiais (kelias be apsaugų, bortelių ir užtvarėlių barškančiu autobusu, nežinia, kurioje vietoje sustosiančiu) iki miestelio Santa Teresa. Ten jau atvykstančių laukia taksi ar mikriukai, vežantys iki miestelio Santa Maria arba tiesiai iki traukinių stoties Hidroelektrika. Kelias, verčiantis paprakaituoti, nes eina stačiu skardžiu, statomu keliu, todėl neasfaltuotu ir trupančiais kraštais. J Bet vaizdas į tarpeklį fantastiškas ir kartu protui nesuvokiamas, nes kitame tarpeklio šlaite namai stovi beveik visai ant skardžio. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Arequipa ir jos apylinkės: El Misti vulkano "užkariavimas" ir Kolkos kanjono tyla :)

<...> Rėkėme vieni ant kitų ragindami nemiegoti, šildėm rankas ant pilvų ir sukaupę paskutines jėgas bandėme priešintis mus vis labiau įveikiančiam kalnui. Nesinorėjo nei viršūnės, nei vaizdų, tik sušilti ir pamiegoti. Kaip išsigelbėjimo laukėme patekančios saulės, atnešiančios bent kiek šilumos. Dar belipdami į viršūnę jau svajojome, kaip leisimės nuo jos. Likus vos keliems šimtams metrų sugrubusiom rankom dėjomės vadinamąsias kates ėjimui per suledėjusį sniegą ir sukaupę paskutines jėgas lėtai, bet judėjome link vis artėjančio tikslo. Viršūnė, bet ne aukščiausia vieta – likus vos 20 m. atsisakėme kilti toliau, 5800 m. virš jūros lygio labiau nei užteko. Kilo saulė ir pradėjo šildyti, tačiau atrodė, kad jos nepakanka, norėjosi daugiau šilumos, kad vėl pajustume lytėjimo galią pirštų galiukais. Nepakilę iki aukščiausios kalno vietos, t.y. iki 5820 m., pradėjom leistis smėlingu vulkano kraštu. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Peru: lankom Puno ir aukščiausiai esantį pasaulio ežerą - Titikaką :)

<...> Akimis lydėjome rusvai raudonose miesto gatvėse skubančias moterytes daugiasluoksniais sijonais, spalvotomis indėniškų motyvų skaromis, permestomis per nugarą, kuriose gulėdami šypsojosi maži vaikai ar kyšojo žolių kuokštai ar daržovių galai. Stebėjome moterų katiliukus, svirduliuojančius saulės spindulių šėšėliuose, ir gražius ilgus ir juodus plaukus supintus į dvi kasas ir papuoštus prikabintais kutusais. Gaila, kad ši tradicija pinti plaukus į dvi kasas buvo atvežta į Pietų Ameriką per prievartą – ispanai pamatę vietines moteris ilgais palaidais plaukais, uždraudė taip vaikščioti, mat jos atrodė nemoraliai, viliojo vyrus ir atrodė kaip laukinės... <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Atacama - neapsakomas skurdžios gamtos grožis :)

<...> Susiradę gidą, kuris yra šviesiaakis šviesiaplaukis argentinietis Serchio, sulipome į džipą ir leidomės gilyn į dykumą. Tik įsėdę į automobilį išgirdome komentarą: „Šiandien per radiją girdėjau, kad Jūsų sostinės meras tanku pervažiavo neklusnaus vairuotojo automobilį, ...tikiuosi Jums patiks turas J. „ Linksmų plaučių gidas iš karto užsisuko porą medalių mūsų akyse. J

Kuo giliau važiavome į dykumą, tuo labiau raibo akys nuo gamtos skurdumo grožio – nei vieno medžio, tik akmeninga lyguma tolumoje susiliejanti su horizontu, iš šonų ribojama kalnų grandinių, priklausančių Andų kalnynui, atrodė ideali. Vietomis apaugusi neaukštais krūmynais, seniau vietinių indėnų naudojamais vietoj druskos, gaminant maistą, susimaišiusiais su medicininiais augalais, gerinančiais virškinimą ar malšinančiais pilvo skausmus, dykuma sulig kiekvienu metru vis atsiriekdavo po gabalėlį mūsų širdies. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Bohemiškasis Valparaiso :)

<...> Išėję pasivaikščioti į miestą tyrinėjome begalybę grafiti darbų, nudažusių pastatų sienas ir gatves pavertusių spalvotais praėjimais, prie kurių stovinėjo smalsūs turistai. Grafiti darbuose slėpėsi socialinės, politinės ir ekonominės žinutės, kai kur darbai tiesiog puošė pilką pastato sieną. Valparaiso centre turbūt nėra namo, ant kurio sienos nebūtų grafiti darbo. Iš tiesų čia grafiti saviraiškos kultūra labai gaji ir suteikianti miestui šarmo bei jaukumo. Valparaiso pastatai - violetiniai, geltoni, raudoni, mėlyni ir žali, pagražinti visokių stilių, dydžių ir formų grafiti darbais, baltomis langinėmis ir balkonais, apsodintais žydinčiomis gėlėmis. Siauros akmenim grįstos gatvės, menininkų dirbtuvės ir parduotuvės, siūlančios ne vieną juvelyrikos, tapybos ar keramikos darbą už išties netokią ir didelę kainą. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Hola, Pietų Amerika! :) Pirmoji stotelė - Santiago, Čilė.

<...> Santiagas – Čilės sotinė, kurioje apsigyvenom pensionate tarsi iš muilo operų - dideliu spalvotu kiemeliu, dirbtinėmis gėlėmis, kabančiomis ant sienų. Pensionato šeimininkė nuolat žiūrėjo muilo operas ir apsirėdžiusi violetiniu žiurstu, sovietinių parduotuvių pardavėjų uniforma, sukosi virtuvėje vyne marinuodama svogūnus ir kepdama didelius mėsos gabalus orkaitėje. Namai verti aprašymo – apkaišioti ir apkabinėti religinais paveikslais, pristatyti kryžių ir religinių statulėlių, kurie apnerti spalvotais rūbais, „papuošti“ žaisliukais iš „KinderSurprise“ ir, aišku, dirbtinėmis gėlėmis, be kurių turbūt neįmanoma garbinti Dievo. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Auklandas - paskutinė stotelė Naujojoje Zelandijoje :)

<...> Auklandas žymus savo bungy jumping tradicija ir būdais – galima šokti nuo televizijos bokšto ar uosto tilto. Naujojoje Zelandijoje gimusi adrenalino mėgėjų pramoga ir žaibiškai išpopuliarėjusi visame pasaulyje čia itin populiari ne tik tarp turistų, bet ir tarp vietinių. Ilgai stovėję po televizijos bokštu ir stebėję skrendančius ar žemyn galva šokančius, vaikštančius ant televizijos bokšto apžvalgos rato atbrailos žmones, pagailėjom dolerių šiai adrenalino bombai. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Vulkaninė žemė - karštis, spalvos ir supuvusio kiaušinio kvapas :)

<...> Visokių spalvų karšto vandens ežerai, tai elektrinės, tai smaragdo žalumo vandenys, burbuliuojantis purvas ir lyg krateriniai bedugniai ežerai spalvotų mineralų pakrantėmis. Visa vulkaninio slėnio teritorija garavo nuo iš po žemės kylančių garų, burbuliuojančio, pragaro duobes primenančio purvo, besiveržiančio geizerio ir aplinkinio dirvožemio nudažyto rausvom, gelsvom ir balta spalvom. Matėme vaivorykštę ant dirvožemio, pasislėpusią tarp aukštų pušų miško ir kalvoto reljefo. Nuo karščio garuojantys kriokliai, burbuliuojančios upės, prie kurių įsmeigti įspėjamieji ženklai, kad vanduo siekia 100 laipsnių celsijaus. Naujosios Zelandijos gyventojai gyvena ant daugybės aktyvių vulkanų – ant tiksinčios bombos. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Šiaurinė Naujosios Zelandijos sala: Sostinėje Velingtone - prisiminimai apie Vilnių :)

<...> Naujojoje Zelandijoje yra dvi oficialios kalbos – anglų ir maorių. Velingtone beveik visur prie oficialių įstaigų pavadinimų matėme ir vertimą į maorių kalbą. Nustebome, kad ši kalba yra taip plačiai naudojama ir nėra vien popieriuje, bet naudojama ir kasdieniame gyvenime – gyva kalba. Patys naujazelandiečiai vietoj angliško pasisveikinimo mieliau taria maorietišką variantą: „kia ora“. Naujosios Zelandijos regbio rinktinė prieš kiekvienas rungtynes šoka maorietišką šokį. J Nors, kaip vėliau sužinojome, ir egzistuoja didelė atskirtis tarp gyvenančių maorių ir angliškai kalbančių, gražu bent tai, kad maorių kultūra ir kalba yra oficialiai priimama ir dedama pastangų ją išsaugoti. Priešingai nei Australijoje atvykėliai į Naująją Zelandiją pasielgė korektiškiau ir tolerantiškiau – ne sunaikindami vietinę kultūrą ir vietoj jos importuodami savąją, bet savąją importuodami šalia vietinės. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Ritamės per kalnus link Franz Josef ledyno :)

<...> Palei jūrą judėjome link Franz Josef ledyno – arčiausiai šalia vandenyno esančio ledyno pasaulyje. Norėjom išvysti tą šviesiai žydrą spalvą ir didelį ledo luitą su iš jo tekančiu vandeniu. Gal per daug tikėjomės, o gal per daug nuotraukų prisižiūrėję apie ant ledyno vaikščiojančias ekspedicijas, kiek nusivylėm. Ledyną matėm iš ganėtinai toli, jo paviršius buvo pilkas nuo užteršto oro, tačiau vis tiek matėm galą jo liežuvio, kurio galiukas spindėjo šviesiai žydra spalva. J Ledyno apačioje buvo didelė ola, iš kurios tekėjo vandens upė, kartais taip išplatėjanti, kad užtvindo visą platų slėnį, kuris dabar atrodė tik kaip didelė akmenų plynė. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Fiordų žemėje :)

<...> Saugodamiesi nuo žvarbaus vėjo apsimuturiavom visais turimais šilčiausias rūbais ir stovėdami ant denio stipriai laikėmės ne tik nuo vėjo, bet ir nuo prisėsti nuo grožio verčiančių vaizdų. Smailios snieguotos viršūnės, sniegą nešiojantys vėjo sūkuriai ir skaidriame ledinio vandens ežere atsispindintis aplinkinis reljefas. Dairėmės kelioms minutėms vis bėgdami į kajutę pailsėti nuo vėjo nekadėjo, skaičiavoj krioklius ir uolėtų krantų kampus, matavom viršūnių aukštį ir šypsojomės nuo viduje tvyrančio ramaus gėrio, kuris būna tik tada kai atsitinka kažkas gražaus ir mielo. Ramūs ir laimingi spėliopjome, kas laukia pačiame Doubtful Sound, jeigu jau pakeliui širdis apsalus nuo gamtos taip tiksliai ir tvarkingai sudėlioto grožio, kuris atrodo kiekviena smėlio smiltele ir kampuotu akmeniu turi savo tvarką ir prasmę. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Mus pasitinka Naujoji Zelandija - sudrebinta žemės drebėjimo ir apsnigta :)

<...> Žemės drebėjimas, sugriovęs miesto centrą, iš žemėlapio panaikino ir dešimtis hostelių. Pasirinkimas tik iš poros svečių namų, esančių tolokai nuo geležinėmis tvoromis aptvertų griuvėsių ir skilusių gatvių. Seniau buvęs labai gyvas miestas – kavinėmis, barais, restoranais ir klubais, dabar atrodė lyg vaiduoklis. Ant pastatų priklijuoti geltoni ar raudoni oficialios ekspertizės lapai su pastatų būkle, skilę langai, įlūžę stogai ir viskas palikta kaip buvę – atšalusi kava puodelyje, ant žemės nukritę laikraščiai, knygos, lėkštės ir nuvirtusios baro kėdės. Pats centras, kur stovėjo graži katedra ir aikštėje šurmuliavo lauko kavinėse sėdintys vietiniai ir turistai, visai uždarytas civiliams. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Melburnas: kultūra, graffiti, eklektika :)

<...> Melburne jaučiasi daugiatautiškumas ir rasių gausa, gatvėse kaip ir daugelyje didmiesčių gausu pasaulio virtuvių restoranų  ir užeigų. Centre daug alėjinių gatvelių, okupuotų restoranų staliukais, kur prie dujinių šildytuvų melburniečiai geria vyną ir valgo alyvuoges, sušius dažo į soją ar pjausto argentinietišką kepsnį su garintom daržovėm. Bevaikštinėdami po siaurų gatvelių labirintus stebėjome įdomius grafiti, kartais prasidedančius ant vieno ir besibaigiančius ant greta esančio pastato. Tamsios, apipaišytos, išvartytom šiukšlių dėžėm gatvelės atrodė visai jaukios ir ganėtinai aktyviai gyvenamos, glaudžiančios ekologiško maisto užeigas ir sulčių barus. Sėdėjome ant apipaišytų laiptų ir žiūrėjome į grafiti akis galvodami, kad baigiasi Australija, taip ir nepastebėjus nei vieno aborigeno, nei vieno ryškesnio jų ženklo kasdieniame gyvenime. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Pasitinkam Pepe ir Lolo Filipo saloje

<...> Užsiėmę geriausias vietas, rekomenduotas turistų informacijos centre, kantriai laukėme žiūrėdami į banguojantį vandenį atplauksiančių Lolo ir Pepe. Mokslininkai dirbantys centre, organizuojančiame šį reginį, niekada nežino, kiek pingvinų parplauks, todėl kas vakarą juos skaičiuoja. Mažieji paukščiai parplaukia į krantą tam, kad susirastų savo partnerį, sušiltų ir savo plunksnas pasidengtų riebaliniu sluoksniu, neleidžiančiu sušalti lediniame vandenyje. Kas kažkiek laiko pingvinai grįžta namo į krūmynuose susuktus lizdus ir skleisdami unikalų garsą bando surasti savo namus. Pingvinai labai jautrūs garsui ir šviesai, todėl yra draudžiama fotografuoti. Šio draudimo daugelis turistų nepaiso turbūt vardan kadro, kurį paskui didžiuodamiesi daugeliui rodo. Liūdna, nes taip kenkiame ir žalojame gamtą, be kurios nebūtų ir mūsų... L Kantriai belaukdami pamatėme ant bangų plaukiančius pingvinus, tokius mažus, kad net nepatikėjom, kad tikrai juos matom. Būriais besiirdami per bangas link kranto pingvinai išlipę visada palaukdavo atsilikusiųjų ir tik tada savo išmintais takais keliaudavo link kopose esančių namų, apžėlusių akmenuotų urvų krūmynuose. <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!

Mėlyni kalnai patinka mums labai :)

<...> Besileisdami žemyn nuo kalno labiau suvokėm slėnio gylį ir jį apaugusio miško tankumą, slepiančią didelius atskilusius riedulius, privertusius upelį pakeistį tekėjimo vagą ir medžius suaugti ratu aplink milžiniško dydžio „puntuką“. Jau visai įsidienojus pasiekėme kitą aukštai esantį skardį, nuo kurio atsivėrė aiškesnis slėnių vaizdas nebedengiamas baltų debesų šydo. Išvydome mėlynus kalnus išvagotus kalnų upių ir apklotus miškų tankme. Klausėmės paukščių balsų, kaifavome nuo ramybės ir harmonijos. Sekėm būrius medžiuose karaliaujančių baltųjų papūgų lyg fejerverkams pažirdavusių danguje, medį papurčius stipresniam vėjo gūsiui. Ech. J Nuo vieno kalno iki apžvalgos aikštelės, nuo kurios geriausiai matosi kalnų plotis ir galybė, leidomės lynu važiuojančiu funikulierium, kurio stiklinės grindys kartais vertė nelabai jaukiai jaustis, nuo suvokimo, kaip aukštai virš žemės esam. J <...>

Daugiau galėsite skaityti greit pasirodysiančioje knygoje!